„Ne visi musulmonai yra teroristai, bet visi teroristai yra musulmonai“. Tokiu teiginiu būtų galima apibūdinti nemažos grupės vakariečių nuomonę apie musulmonus ir apie terorizmą.
Tokią demokratinės visuomenės poziciją dažnai stiprina ir didžiųjų Vakarų valstybių valdžia, po kiekvieno įvykdyto teroristinio akto įtariamuoju paskelbianti kiekvieną kilusį iš Artimųjų Rytų.
Nors žodis „terorizmas“ tapo kasdiene sąvoka, dažnas nesuvokia jos turinio ir sieja tik su musulmonų ekstremistų vykdomais išpuoliais. Oficialiai žodynuose terorizmas apibrėžiamas kaip prieš valdžią nukreipta politinio smurto forma, kurios tikslas sukurti baimės atmosferą ir taip priversti valdžią įgyvendinti teroristų tikslus.
Teroristiniu aktu galima vadinti bet kurį smurtinį nusikaltimą, kuriuo siekiama politinių tikslų. Vis dėlto, toks terorizmo supratimas nepadeda perprasti terorizmo reiškinio, nes faktiškai ištrina bet kokią ribą tarp terorizmo ir partizaninio karo ar terorizmo ir politinių perversmų.
Terorizmo istorija
Pirmoji organizacija, daugelio istorikų laikoma teroristine, yra Sikarijai, siautėję Judėjoje (Jeruzalėje) pirmajame amžiuje po Kristaus. Jų pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio “sicco” – durklas. Radikalusis Zealotų, vienos iš keturių pagrindinių judėjų religinių grupių, sparnas Sikarijai kovoje su romėnais naudojo metodus, kurie šiais laikais būtų pavadinti tipiniais terorizmo pavyzdžiais.
Turgaus aikštėse, susirinkimuose ar piligrimystės metu Sikarijų po apsiaustais slepiamų durklų aukomis tapdavo ne tik romėnai ar jų pakalikai, bet ir niekuo dėti praeiviai. Tokių, dažnai atsitiktinių žmonių, žudynių tikslas buvo kelti visuotinę baimę ir skleisti nepasitikėjimą romėnų valdžia.
Pirmoji radikalių islamistų grupė, taikiusi teroristinius metodus, buvo Karijitai – viena iš daugelio sektų, nepripažinusių kalifo Ali, vieno iš ankstyvųjų islamo lyderių ir Mahometo pusbrolio, valdžios. Šią sektą iš kitų skyrė žiaurūs veiklos metodai: naujokų krikštynos, kai kiekvienas naujas narys turėjo perpjauti gerklę vienam belaisviui, bei parodomosios religinės žmogžudystės, kai žudomi būdavo ne tik vyrai, bet ir jų žmonos bei vaikai.
Viena garsiausių iš terorizmu kaltinamų grupių yra mistiškieji Hašišinai (dar vadinami Asasinais) net keletą šimtmečių (VIII–XI a.) terorizavę Irano bei Sirijos valdovus preciziškomis politinėmis žmogžudystėmis. Šiuo metu žodis „asasinas“ yra tapęs bendriniu žodžiu, reiškiančiu žudiką.
Vis dėlto nepaisant pavienių istorinių pavyzdžių terorizmas, kaip priemonė siekiant politinių tikslų, išpopuliarėjo tik XIX amžiuje.
Rusijos caras Aleksandras II 1881 m. buvo nužudytas teroristinio akto metu, kurį įvykdė grupelė revoliucionierių, pasivadinusių “Narodnaja volia” (narodovolcais). Susprogdinus savos gamybos granatą žuvo arba buvo mirtinai sužaloti ne tik caras Aleksandras II bei lydėję asmenys, bet ir pats žudikas, todėl šį aktą galima pavadinti savižudžio aktu.
Po 20 metų anarchistų grupelė nužudė tuometį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Williamą B. McKinley. Abu šiuos nusikaltimus jungia tai, kad valstybių vadovus nužudė lenkai.
Pirmojo pasaulinio karo pretekstu taip pat tapo teroristinis aktas. Jaunų anarchistų grupelė, pasivadinusi „Jaunoji Bosnija“, padedama kitų slaptų nacionalistinių jėgų, 1914 metais nužudė Austrijos Vengrijos, tuo menu valdžiusios Bosniją ir Hercogoviną, sosto įpėdinį Franzą Ferdinandą. Po kelių dienų Austrijai Vengrijai paskelbus karą į jį įsijungė vis daugiau šalių - konfliktas greitai peraugo į Pirmąjį pasaulinį karą.
Ne naujiena sprogdinimai ir Niujorke. 1920 m. Volstrito viduryje buvo susprogdintas vežimas, pilnas sprogmenų ir plieno nuolaužų. Išpuolio metu žuvo 33 atsitiktiniai praeiviai, dar 400 buvo sužeisti. Išpuoliu buvo įtarta viena radikali anarchistų organizacija, tačiau jos kaltės įrodyti nepavyko.
Terorizmas ir Lietuva
Anot karo istoriko dr. Valdo Rakučio, kalbėti apie terorizmą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje būtų tiesiog klaidinantis sąvokų pritempinėjimas. Nors tam tikri veiksmai šiuo metu būtų laikomi terorizmu, LDK laikais tai buvo įprasti partizaninio pobūdžio karo ar kovos dėl valdžios elementai.
Anot V.Rakučio, vienas artimiausių terorizmui įvykių LDK istorijoje yra 1771 m. lapkričio 3 d. Baro konfederacijos maršalkos Mykolo Paco sutikimu įvykdytas LDK didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio pagrobimas.
Baro konfederacija, kurios vadais buvo Juozapas Sapiega, Mykolas Kazimieras Oginskis ir Karolis Stanislovas Radvila, Žečpospolitos vadovą paleido, jį nelaisvėje išlaikę 3 savaites. Du pagrobėjai po teismo nukirsdinti 1773 m. už pasikėsinimą nužudyti karalių.
Istorikas pabrėžia, kad nors yra terorizmo požymių, Baro konfederacijos negalima vadinti teroristine organizacija, kadangi tokių veiksmų juos imtis paskatino ne konkrečios grobimų taktikos pasirinkimas, o asmeninė neapykanta Stanislovui Augustui Poniatovskiui.
Keičiantis epochoms, keičiasi ir Lietuva. Anot istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus, nors tarpukariu Lietuvoje neveikė nė viena organizacija, kurią būtų galima laikyti teroristine, tačiau gyveno su teroristinėmis organizacijomis susiję žmonės, o kai kurios politinės jėgos nevengė terorizmo savo veikloje.
Trečiajame ir ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje veikusi komunistų partija savo veikloje nevengė ir teroristinių priemonių, o kompartijos laikraščiai gilinosi į terorizmo teoriją.
Anot A. Kasparavičiaus, 1920 m. birželį – rugpjūtį vykstant Sovietų Rusijos ir Lenkijos karui Lietuvoje buvo sukurtas komisaro Karolio Požėlos teroristinių organizacijų tinklas su centru Kaune. Šis tinklas planavo išpuolį, kurio metu turėjo būti išžudytas Lietuvos kariuomenės štabas ir ministrai, užimtos, o jei nepavyktų - susprogdintos ministerijos. Panašų išpuolį komunistų partija planavo ir 1926 m. gruodį, tuoj po karinio perversmo, kurį įvykdė kariškiai.
Ne ką mažiau įdomios yra ir Lietuvos oficialių institucijų sąsajos su teroristinėmis organizacijomis. Anot A.Kasparavičiaus, Lietuvos Politinė žvalgyba, Šaulių sąjunga, Kariuomenės generalinio štabo II skyrius (kontržvalgyba) nevengdavo kontakto su teroristinėmis organizacijomis. Šios institucijos finansiškai ir politiškai rėmė Ukrainos nacionalistų organizaciją (UNO) – teroristinės pakraipos Ukrainos išsivadavimo judėjimo dalyvę – veikusią prieš lenkų administraciją vakarų Ukrainoje.
Istorikas pabrėžia, jog parama šiai organizacijai nebuvo oficiali valstybės politika, o pavienių radikalesnių asmenybių iniciatyvos, tačiau to turbūt būtų užtekę Lietuvą, kartu su kitomis UNO rėmėjomis Vokietija bei Čekija įrašyti į terorizmą remiančių valstybių sąrašą.
Nacionalistinis terorizmas
Partizaninių judėjimų lyderiai, tokie kaip kinas Mao Dzedungas, vietnamietis Ho Chi Minas ar kubietis Fidelis Castro žudė civilius ir kėlė baimę šalyje vykdydami perversmus. Jie taip pat buvo vadinami teroristais tol, kol netapo nugalėtojais.
Nieko bendro su islamu neturėjo ir įvykiai Palestinoje po Antrojo pasaulinio karo. Žydų grupės „Stern“ ir „Irgun Zvai Leumi“, siekdamos Izraelio įkūrimo, sprogdino viešbučius, valdžios atstovus ir civilius.
Tuo metu Palestiną valdžiusi Didžioji Britanija šiuos išpuolius vadino terorizmu ir vykdė aktyvią antiteroristinę kampaniją. Su šiomis teroristinėmis organizacijomis susiję asmenys tapo nepriklausomo Izraelio lyderiais, pavyzdžiui, iš Lietuvos kilęs Menachimas Beginas.
Airijos Respublikos armija, baskų separatistai ar Palestiniečių organizacija “Hamas” – tai tik pačios žymiausios teroristinės grupės, kurioms dar nepavyko pasiekti pergalės. Šios teroristinės organizacijos dažnai yra remiamos platesnių išsivadavimo judėjimų.
Prie nacionalizmo įkvėptų teroristinių judėjimų galima priskirti čėčėnų kovotojus ir turbūt daugelį šiuo metu Irake veikiančių grupių. Nacionalistinis terorizmas turbūt yra artimiausias partizaniniam karui, kai nacionaliniai judėjimai, negalėdami tradicinėmis priemonėmis pasipriešinti okupantams, imasi kraštutinės-teroristinės taktikos.
Kitos terorizmo formos
Religinis terorizmas būdingiausiais savo kilme giminingoms judaizmo, krikščionybės ir islamo religijoms, iš kurių pirmauja musulmonai. Paaiškinti, kodėl kitos tradicinės religijos rečiau tampa terorizmo įkvėpimo šaltinių, turbūt geriau galėtų paaiškinti religijotyrininkai, tačiau galima daryti prielaidą, jog tai lemia mažesnis kitų religijų politiškumas bei polinkis į radikalizmą.
Be religijos ir nacionalizmo, terorizmą dažnai įkvepia ir politinės ideologijos, iš kurių išsiskiria į religiją pretendavęs marksizmas. Iš marksizmą gynusių teroristinių organizacijų viena garsiausių buvo “raudonosios brigados”, aktyviai veikusios XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. Nors Vakaruose marksizmas jau beveik nieko nebeįkvepia kovai, ši ideologija išliko gyva Pietryčių Azijoje bei Pietų Amerikoje. Tuose regionuose iki šiol veikia ir marksistinės teroristų organizacijos.
Toliau veikia ir etninio ar rasinio pobūdžio teroristinės grupės, propaguojančios tautų ar rasių grynumą, antikomunistinės, anarchistinės teroristinės grupės. Pastaruosius ketverius dešimtmečius populiarėja ekologinio terorizmo formos. Tarp žymiausių ekologinio terorizmo grupių – Gyvūnų išlaisvinimo frontas ir Žemės išlaisvinimo frontas.
Terorizmą išpopuliarino ir vis tobulėjančios masinio informavimo priemonės. Tapęs matomu visame pasaulyje terorizmas tapo daug baisesnis ir veiksmingesnis. Išpuolis, ankščiau galėjęs išgąsdinti miestą ar valstybę, dabar išgąsdina visą pasaulį, o baimė ir yra tikrasis teroristų ginklas. Reikia susitaikyti su tuo, kad į politikų ir popžvaigždžių elitą papildė naujos “žvaigždės” – teroristai.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
