Pastarąsias savaites visi, kas tik turi energijos, lyg susitarę kala prie sienos Valstybės saugumo departamentą (VSD), nesibodėdami užvožti ir su jais sąsajų nemažai turintiems Užsienio reikalų ministerijos pareigūnams. Tiesa, atsiranda ir užtarėjų, bandančių prigesinti užkaitusias aistras ir teigiančių, jog skandalas tėra rusų provokacija.
Visos šios istorijos paradoksas yra tas, kad kaltę verčiantys Rusijai „valstybininkai“, patys to nenorėdami, gina Rusijos interesus.
Turbūt kiekvienam mąstančiam žmogui akivaizdu, kad Rusijos slaptosios tarnybos apie tai, kas vyksta Lietuvoje, kas sieja Lietuvos politikus su Rusijos verslu, kas buvo ar yra KGB ar FSB agentai, žino kur kas daugiau nei paprastas Lietuvos pilietis, Seimo narys, o galbūt ir VSD agentai.
Turint tiek informacijos visai nebūtina kurti pasakiškų istorijų apie prezidento slaptą aistrą atiminėti saldainius iš vaikų ar apie KGB, “Mossad” ir CIA trigubą agentą, samdomą žudiką Vytautą Landsbergį. Užtenka pasirausti savo archyve ir ištraukti kokį nešvarų faktą (o tokių jie turi tikrai ne vieną) apie žinomą Lietuvos politiką ar aukštą pareigūną ir, lyg netyčia, prasitarti apie tai vienam kitam smalsiam žurnalistui. Kaip viskas vyksta toliau, visi žinome.
Kaip vieną panašios istorijos pavyzdį galima prisiminti ir nelabai seną KGB rezervistų skandalą, į kurį buvo įsipainiojęs pats VSD vadovas Arvydas Pocius.
Šis skandalas, kaip ir dabartinis, buvo pavadintas suinteresuotų Lietuvos politinės sistemos nestabilumu politinių jėgų provokacija. Provokacijos paremtos faktais, o ne melu, buvo galima labai lengvai išvengti. Tereikėjo vos keliems veikėjams žinomus faktus laiku pateikti ištirti, o tyrimo rezultatus pateikti visuomenei. Tai būtų sutrukdę provokatoriams sukelti chaosą jiems patogiu laiku.
Kyla pagrįstas klausimas: ar VSD pareigūnai, slėpdami informaciją apie politikų bei valstybės tarnautojų nešvarią praeitį arba dabartį ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo kitų teisėsaugos institucijų, nevykdydami tyrimų ir neskelbdami jų rezultatų, saugo Lietuvos politinę sistemą nuo griūties? Ar priešingai, sudaro galimybę Rusijai dar ir dar kartą smogti Lietuvos politinei sistemai.
Galima prisiminti ir dar vieną šių dienų herojų – V. Uspaskichą. Jo neva rašoma knyga turbūt išgąsdino ne vieną Lietuvos politiką: apie V.Uspaskicho provokacijas jau įspėjo VSD, o atremti jo šmeižtą teigė esąs pasiruošęs net pats prezidentas. Išgąsčio priežastis turbūt nėra autoriaus begalinė fantazija ir gebėjimas kurti įtikinamas, tačiau išgalvotas istorijas. Priešingai, visi išsigando tikrų, nors ir savaip interpretuotų faktų, kurių tremtyje esantis Kėdainių kunigaikštis žino tikrai ne vieną.
Galimą spėti, kad nemaža šių faktų dalis puikiai yra žinoma ir VSD. Matyt, bėda ta, kad net jei šie faktai ir buvo ištirti, tyrimų rezultatai iki šiol guli paslėpti Departamento pareigūnų stalčiuose, taip, neva, saugant politinį stabilumą.
Ar ne VSD, Generalinė prokuratūra ir kitos teisėsaugos institucijos ištirti šiuos faktus, o visuomenei paskelbti tyrimo rezultatus, dar prieš Rusijos agentams panaudojant tai kaip priemonę destabilizuoti Lietuvos politinę sistemą?
Valstybė tikrai būtų daug saugesnė, jei VSD ne miegotų lyg meškinas žiemos miegu savo glėbyje saugodamas paslaptis, o aktyviai veikdamas ir informuodamas visuomenę užbėgtų provokatoriams už akių, sustabdydamas spekuliacijas faktais. Juk jei vienintelis Rusijos provokatorių ginklas liktų tik melas, Kremliaus žvalgybų rengiamos provokacijos tikrai nebūtų efektyvios. Ne veltui sakoma, kad „melo kojos trumpos“.
Esant dabartinei situacijai, iš VSD tikėtis aktyvios veiklos strategijos būtų pernelyg naivu. Ir nei A. Pociaus, nei visos VSD vadovybės pakeitimas naujais, tačiau „seno sukirpimo“ agentais nepažadins kietai miegančio meškino – Valstybės saugumo departamento.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Saturday, September 23
Wednesday, September 13
Karo su terorizmu kaina: 62 tūkst. užmuštų ir 4,5 mln. pabėgėlių
Kare su terorizmu abi kovojančios pusės nužudė 62006 žmones, o dar 4,5 mln. pavertė pabėgėliais. Karas JAV jau kainavo daugiau nei reikėtų padengti visų neturtingų pasaulio šalių skolas.
Suskaičiavus visas nesuskaičiuojamas mirtis – sukilėlių bei Irako karių per 2003 metų invaziją, kurių mirčių neužfiksavo Vakarų žiniasklaida, ir žuvusių nuo žaizdų – aukų skaičius turbūt pasiektų 180 tūkstančių.
Tokius neįprastus statistinius duomenis pateikė britų dienraštis „The Independent“, remdamasis įvairių akademikų ir organizacijų duomenimis. Kol duomenys buvo apibendrinami, šis skaičius turėjo smarkiai išaugti, nes vien Afganistane naktį iš rugsėjo 9-osios į 10-ąją buvo nukauti 94 talibų kovotojai.
Tai yra pirmasis mėginimas krauju ir pinigais išmatuoti visą pasaulinių žiaurumų, prasidėjusių 2001 m. rugsėjį, kainą. Iki šių metų rugsėjo 9 dienos žuvusiais arba dingusiais be žinios yra pripažinti : - 5 308 civiliai ir 385 kariškiai Afganistane, 50,1 tūkst. civilių ir 2 899 kariškiai Irake bei 4 081 asmuo teroristinių išpuolių metu kitose pasaulio šalyse.
Irake dirbančių britų ir JAV akademikų apskaičiavimais, žuvusių civilių skaičius viršijo 10 tūkstančių jau prieš pustrečių metų. Šiandien aukų skaičius viršija 50 tūkstančių. Šis šuolis aiškinamas išaugusiu teroristinių aktų skaičiumi ir vietos valdžių nesugebėjimu užtikrinti tvarką.
Irako „kūnų skaičiuotojai“ priskaičiuoja tik tas aukas, kurios paminimos bent dviejų nepriklausomų žiniasklaidos šaltinių, taigi nepretenduoja į tikslumą. Irako sveikatos apsaugos ministerija pateikia daug didesnius skaičius.
Kiek Irako kariškių žuvo okupacijos metu, nežinoma iki šiol. Kita problema yra įvertinti žuvusių nuo sužeidimų skaičių bei aukas atsiradusias dėl krizės sveikatos apsaugos sistemoje. Ekspertų spėjimais, tokių aukų galėtų būti per 130 tūkstančių. Apklausus 988 šeimas gauti šiek tiek kitokie rezultatai - 98 tūkstančiai.
Sveikatos apsauga Irake - apgailėtinos būklės. Nuo 2003 metų 18 tūkst. gydytojų paliko Iraką. Iš likusių gydytojų maždaug 250 buvo pagrobti, o 65 nužudyti. Tai - vien 2005 metais. Iš 180 klinikų, kurias JAV planavo pastatyti dar 2005 metais, baigtos tik keturios, bet nė viena iš jų nebuvo atidaryta. Todėl lengvai pagydomos ligos tampa irakiečių mirties priežastimi. Net 70 proc. Mirštančiųjų – vaikai. Net ketvirtis visų Irako vaikų kenčia nuo blogos mitybos.
Žuvusiųjų Afganistane skaičius įvairias apskaičiavimais svyruoja tarp 4 541 ir 5 308. Čia neįskaičiuojami žuvę nuo sužeidimų ir pabėgėlių stovyklose. Tokių netiesioginių mirčių gali būti iki 20 tūkstančių.
JAV pabėgėlių komiteto duomenimis, 2,2 mln. afganų ir 888,7 tūkst. irakiečių užplūdo kaimynines šalis. Dar 153,2 tūkst. afganų ir 1,3 mln. irakiečių buvo priversti ieškoti kitos gyvenamosios vietos savo šalyje. Pagal apytikslius apskaičiavimus, apie 40 proc. vidutinės irakiečių klasės paliko šalį.
JAV Kongresas patvirtino 437 mlrd. dolerių (apie 1180 mlrd. litų) išlaidas karui su terorizmu. Ši suma daug didesnė nei kainavo Vietnamo ir Korėjos karai kartu paėmus. Padengti skurdžiausių pasaulio valstybių skolas reikėtų „tik“ 375 mlrd. (apie 1013 mlrd. litų). Britanijos vyriausybė karui su terorizmu išleido 4,5 mlrd. svarų. (22,5 mlrd. litų).
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Suskaičiavus visas nesuskaičiuojamas mirtis – sukilėlių bei Irako karių per 2003 metų invaziją, kurių mirčių neužfiksavo Vakarų žiniasklaida, ir žuvusių nuo žaizdų – aukų skaičius turbūt pasiektų 180 tūkstančių.
Tokius neįprastus statistinius duomenis pateikė britų dienraštis „The Independent“, remdamasis įvairių akademikų ir organizacijų duomenimis. Kol duomenys buvo apibendrinami, šis skaičius turėjo smarkiai išaugti, nes vien Afganistane naktį iš rugsėjo 9-osios į 10-ąją buvo nukauti 94 talibų kovotojai.
Tai yra pirmasis mėginimas krauju ir pinigais išmatuoti visą pasaulinių žiaurumų, prasidėjusių 2001 m. rugsėjį, kainą. Iki šių metų rugsėjo 9 dienos žuvusiais arba dingusiais be žinios yra pripažinti : - 5 308 civiliai ir 385 kariškiai Afganistane, 50,1 tūkst. civilių ir 2 899 kariškiai Irake bei 4 081 asmuo teroristinių išpuolių metu kitose pasaulio šalyse.
Irake dirbančių britų ir JAV akademikų apskaičiavimais, žuvusių civilių skaičius viršijo 10 tūkstančių jau prieš pustrečių metų. Šiandien aukų skaičius viršija 50 tūkstančių. Šis šuolis aiškinamas išaugusiu teroristinių aktų skaičiumi ir vietos valdžių nesugebėjimu užtikrinti tvarką.
Irako „kūnų skaičiuotojai“ priskaičiuoja tik tas aukas, kurios paminimos bent dviejų nepriklausomų žiniasklaidos šaltinių, taigi nepretenduoja į tikslumą. Irako sveikatos apsaugos ministerija pateikia daug didesnius skaičius.
Kiek Irako kariškių žuvo okupacijos metu, nežinoma iki šiol. Kita problema yra įvertinti žuvusių nuo sužeidimų skaičių bei aukas atsiradusias dėl krizės sveikatos apsaugos sistemoje. Ekspertų spėjimais, tokių aukų galėtų būti per 130 tūkstančių. Apklausus 988 šeimas gauti šiek tiek kitokie rezultatai - 98 tūkstančiai.
Sveikatos apsauga Irake - apgailėtinos būklės. Nuo 2003 metų 18 tūkst. gydytojų paliko Iraką. Iš likusių gydytojų maždaug 250 buvo pagrobti, o 65 nužudyti. Tai - vien 2005 metais. Iš 180 klinikų, kurias JAV planavo pastatyti dar 2005 metais, baigtos tik keturios, bet nė viena iš jų nebuvo atidaryta. Todėl lengvai pagydomos ligos tampa irakiečių mirties priežastimi. Net 70 proc. Mirštančiųjų – vaikai. Net ketvirtis visų Irako vaikų kenčia nuo blogos mitybos.
Žuvusiųjų Afganistane skaičius įvairias apskaičiavimais svyruoja tarp 4 541 ir 5 308. Čia neįskaičiuojami žuvę nuo sužeidimų ir pabėgėlių stovyklose. Tokių netiesioginių mirčių gali būti iki 20 tūkstančių.
JAV pabėgėlių komiteto duomenimis, 2,2 mln. afganų ir 888,7 tūkst. irakiečių užplūdo kaimynines šalis. Dar 153,2 tūkst. afganų ir 1,3 mln. irakiečių buvo priversti ieškoti kitos gyvenamosios vietos savo šalyje. Pagal apytikslius apskaičiavimus, apie 40 proc. vidutinės irakiečių klasės paliko šalį.
JAV Kongresas patvirtino 437 mlrd. dolerių (apie 1180 mlrd. litų) išlaidas karui su terorizmu. Ši suma daug didesnė nei kainavo Vietnamo ir Korėjos karai kartu paėmus. Padengti skurdžiausių pasaulio valstybių skolas reikėtų „tik“ 375 mlrd. (apie 1013 mlrd. litų). Britanijos vyriausybė karui su terorizmu išleido 4,5 mlrd. svarų. (22,5 mlrd. litų).
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Monday, September 11
Rugsėjo 11-oji: penkeri metai baimės
Praėjo jau penkeri metai nuo to laiko, kai “Al-Qaeda” teroristai nukreipė du keleivinius lėktuvus į Pasaulio prekybos centro bokštus Niujorke ir Pentagoną Vašingtone. Sakoma, jog 2001 m. rugsėjo 11-oji pakeitė pasaulį. Kokias išvadas apie tai, į kurią pusę suka pasaulis, galima daryti šiandien.
Niujorke kyla „Laisvės bokštas“
Praėjus penkeriems metam nelaimės pėdsakų beveik nebeliko. Pentagono pastatas jau suremontuotas, o Niujorke, Pasaulio prekybos centro vietoje, įsibėgėja statybos. Sugriautų pastatų vietoje iki 2012 metų turėtų būti įrengtas memorialinis parkas bei pastatyti dar keturi dangoraižiai. Aukščiausias jų – „Laisvės bokštas“ jau pradėtas statyti, o kitų dangoraižių projektai pristatyti prieš kelias dienas.
Statant „Laisvės bokštą“ - per pusės kilometro aukščio dangoraižį - išskirtinis dėmesys bus skiriamas saugumui.
Pastato šerdyje esantys specialūs gelbėtojų laiptai, liftai, atsarginiai išėjimai komunikacijos ir ventiliacijos sistema apsaugoti metro storio sutvirtinto betono sienomis. Statybos metu bus naudojamos karščiui ir ugniai atsparios medžiagos, o speciali konstrukcija turėtų padėti išvengti griuvimo net neatlaikius vienai ar kelioms atramoms. Iš išorės bokštas bus apsaugotas specialia stiklo ir plieno „užuolaida“, anot architektų, galinčia apsaugoti netgi nuo sprogimo. Bet svarbiausia ne pats pastatas, o žinia teroristams: „Jums nepavyks mūsų nugalėti“.
Niujorkiečiai kyla lėčiau
Niujorkiečiai tragedijos dar neužmiršo – mieste vis dar galima rasti tvyrančios baimės ir sumišimo atmosferos pėdsakų. Vos prieš kelias savaites „New York Times“ ir CBS užsakymu atliktos apklausos duomenimis, du trečdaliai (69 proc.) niujorkiečių vis dar yra labai susirūpinę dėl galimų teroristų išpuolių mieste. Šis rodiklis nedaug pasikeitė nuo 2001-ųjų rudens. Beveik trečdalis (29 proc.) miesto gyventojų teigė kasdien pagalvojantys apie Rugsėjo 11-ąją.
Nemaža dalis niujorkiečių iki šiol nesijaučia saugūs ir yra įsitikinę, jog teroristai bandys juos užpulti dar kartą. Ši mintis nesvetima visiems amerikiečiams ir didelei daliai europiečių. Viena šios baimės pasekmių - išaugęs smurtas prieš tuos, kurie laikomi potencialiais priešais. Iki 2001 metų rugsėjo 11-osios Amerikoje smurto prieš musulmonus atvejai buvo palyginti reti – apie 30 registruotų atvejų per metus. Nuo 2001 metų tokių atvejų kasmet registruojama per 150, o 2001 metais viršijo 450 (nesunku numanyt, jog dauguma jų užregistruoti iškart po rugsėjo 11-osios – per keturis mėnesius).
Vis dažniau musulmonus galima išgirsti save vadinant naujaisiais žydais.
Išmoktos pamokos
Akivaizdu, jog prezidentas Georgas W.Bushas išmoko perdaug karštligiškai į viską nereaguoti. Pirmosiomis dienomis po teroristų išpuolio JAV prezidentas pareikalavo visos informacijos apie galimus išpuolius valstijose ir buvo užverstas krūva nepatikrintos informacijos, kurią paprastai filtruoja vidutinio lygio saugumo analitikai.
Ant G. W. Busho stalo pakliuvo ir iš FTB Europos dalinio atkeliavusi informacija apie traukinyje etarp Pitsburgo ir Filadelfijos gabenamą branduolinį užtaisą. Tik kilus panikai paaiškėjo, jog į Baltuosius rūmus pakliuvo Ukrainoje nugirstas dviejų vyrų, besinaudojančių tualetu, pokalbis. Tokios įtemptos akimirkos turbūt ir įtikino prezidentą per daug neįsijausti.
Tuo tarpu JAV prezidento patarėjai lyg susitarę teigia, kad per pastaruosius penkerius metus daug sužinojo, kaip efektyviai kovoti su terorizmu. Jie, žinoma, teisūs. G.W.Bushas nesuklydo atsitraukdamas ir leisdamas visą darbą atlikti žvalgybininkams.
Bet nemažai išmoko ir teroristai. Radikalūs islamo dvasininkai, remiantys teroristus, sugeba Jungtines Valstijas pavaizduoti kaip patį žiauriausią okupantą ir musulmonų žudiką. Maža to, jie supranta, kad laikas yra jų pusėje. Kad ir kaip dažnai sąjungininkai praneša apie sulaikytus arba nukautus “Al-Qaeda” lyderius, pastaruosius pakeičia kiti - teroristų tinklui tarsi slibinui užauga naujos galvos.
Karas prieš terorizmą – priešo paieška
Rugsėjo 11-oji siejama su nauju pasaulio istorijos etapu pirmiausia todėl, kad iškarto po jos prasidėjo vienas keisčiausių karų pasaulio istorijoje – karas prieš terorizmą. Bet kiekviename kare būna dvi kariaujančios pusės, tačiau kas kariauja šiame kare, ne visada sugeba atsakyti net ir jo dalyviai.
Pirmaisiais metais JAV politika buvo sėkminga. JAV, 2001 m. spalį įsiveržusios į Afganistaną, greit nuvertė Talibano rėžimą bei sunaikino “Al-Qaeda” mokymų bazes.
Ar Irako karas buvo reikalingas karo su terorizmu etapas nesutariama iki šiol, o daugelis mano, kad jis netgi pablogino situaciją Artimuosiuose Rytuose. Nors sutarimo, ar karas buvo reikalingas, nėra, tačiau visi analitikai pripažįsta, kad kartą pradėjus būtina viską baigti iki galo, norint išvengti dar baisesnių pasekmių.
Yra akivaizdu, jog joks karas negali būti efektyvus, kol nėra iki galo išsiaiškinta, kas yra tikrasis priešas. O kad karas dar tikrai nelaimėtas, rodo ir besitęsiantys teroristų išpuoliai visame pasaulyje.
Komisijos išvados nė motais
Prieš dvejus metus JAV Kongreso sudaryta vadinamoji „Rugsėjo 11-osios komisija“, tyrusi su terorizmo aktais susijusias aplinkybes, paskelbė ataskaitą, kurioje siekė atsakyti į klausymą „Kaip tai nutiko?“
Komisijos išvados nėra tik kaltinanti ataskaita, kodėl teroristams pasisekė, o JAV „susimovė“. Tai precedento neturinti daugybės struktūrų, procesų ir žmonių, atsakingų dėl šalies saugumo, analizė. Pagrindinės komisijos išvados skelbia, jog JAV yra per didelės, biurokratija perdaug gremėzdiška, o visuomenė per atvira, kad visos skylės, per kurias gali prasprūsti teroristai, būtų uždarytos.
Nepaisant to, komisija pateikė 41 rekomendaciją, kaip šalį padaryti saugesnę ne tik nuo terorizmo ir ne tik ore. Praėjus penkeriems metams komisijos nariai akcentuoja, jog G.W.Busho administracijai, Kongresui ir privačiam sektoriui nepavyko veikti kryptingai įgyvendinant daugiau nei pusę rekomendacijų. Vienas iš pagrindinių pasiūlymų - gerinti diplomatinius santykius su musulmoniškomis šalimis taip sprendžiant terorizmo problemą.
Viena iš pagrindinių būdų, kuriuo JAV, Britanija, Ispanija bei kitos šalys nukentėjusios nuo terorizmo bando sustiprinti saugumą, yra papildomų kontrolės mechanizmų įvedimas bei jėgos struktūrų kompetencijos plėtimas. Toks nacionalinio saugumo stiprinimo būdas sulaukia nemaža priešininkų, besibaiminančių totalios piliečių kontrolės įvedimo.
Naujos intelektualinės paradigmos poreikis
Harvardo teisės mokyklos profesorius Alanas Dershowitzas teigia, kad demokratiniam pasauliui reikia naujo požiūrio į terorizmą ir modernias saugumo priemones, nes priešingu atveju demokratija gali tapti autoritarizmu.
Anot teisininko, demokratinės valstybės nors ir turi daug didesnę karinę galią, su mirčiai pasiryžusiais teroristais privalo kovoti „laikydama vieną ranką už nugaros.“ Jei demokratija galėtų naudoti „abi rankas“ – neturėtų teisinių ir moralinių apribojimų - kova su terorizmu būtų daug lengvesnė.
Totalitariniai rėžimai gali labai efektyviai spręsti vidinio saugumo problemas. Juk ir A.Hitleris, ir J.Stalinas, ir daugelis kitų diktatorių paprasčiausiai suimdavo ar išžudydavo visus potencialius teroristus, versdavo kiekvieną nešiotis identifikacijos dokumentus, kontroliavo žiniasklaidą ir nesudarydavo galimybės teroristams bendrauti bei skleisti baimę.
Akivaizdu, jog jokia demokratinė valstybė negali sau to leisti. Nors ir JAV ir Didžiojoje Britanijoje po teroristinių išpuolių įvestos saugumo priemonės vis dar leidžia daugumai piliečių jaustis laisvai, išpuoliams pasikartojus, gali tekti įvesti ir dar griežtesnes priemones.
Anot A.Dershowitzo, pagrindinė priežastis, kodėl tokios priemonės, kaip visų telefoninių pokalbių paklausymas negalėtų būti įvestas demokratijose, yra ta, kad žmonės nepasitiki valdžia. Jei visi būtų tikri, jog paklausymas būtų nutrauktas tik įsitikinus, jog pašnekovai nesusiję su terorizmu, o pokalbio turinys nebūtų panaudotas kitiems tikslams, daugelis piliečių neprieštarautų naujoms sekimo priemonėms.
Vis dėlto, ligšiolinė praktika rodo, jog valdžios institucijos dažnai mėgina piktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais. Demokratinių valstybių istorijoje gausybė atvejų, kai valdžioje esantys žmonės veikia ne gindami viešąjį interesą, o norėdami pakenkti savo politiniams oponentams.
Skandalas, kurį sukėlė VSD veiksmai prieš laikraštį, įrodo, jog ir Lietuva nėra išimtis.
Teisininkas teigia, jog tobulame pasaulyje ir valdžia gautų tai ko nori, ir žmonės išsaugotų savo privalumą, o sistema dirbtų tam, kad pagautų tikruosiuos blogiukus. Nesutikti su autoriaus nuomone galima tik vienu aspektu – tobulame pasaulyje nebūtų ką gaudyti.
Akivaizdu, kad tai, kas pradžioje buvo suvokiama, kaip prievartinė demokratijos ekspansija, sukėlė grėsmę net senosioms demokratijoms. Nuo diskusijos, kaip traktuoti terorizmą, kaip saugumą suderinti su demokratija, galų gale, kokia pasaulio tvarka padėtų išspręsti terorizmo problemą, sėkmės priklausys ir viso pasaulio likimas.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Niujorke kyla „Laisvės bokštas“
Praėjus penkeriems metam nelaimės pėdsakų beveik nebeliko. Pentagono pastatas jau suremontuotas, o Niujorke, Pasaulio prekybos centro vietoje, įsibėgėja statybos. Sugriautų pastatų vietoje iki 2012 metų turėtų būti įrengtas memorialinis parkas bei pastatyti dar keturi dangoraižiai. Aukščiausias jų – „Laisvės bokštas“ jau pradėtas statyti, o kitų dangoraižių projektai pristatyti prieš kelias dienas.
Statant „Laisvės bokštą“ - per pusės kilometro aukščio dangoraižį - išskirtinis dėmesys bus skiriamas saugumui.
Pastato šerdyje esantys specialūs gelbėtojų laiptai, liftai, atsarginiai išėjimai komunikacijos ir ventiliacijos sistema apsaugoti metro storio sutvirtinto betono sienomis. Statybos metu bus naudojamos karščiui ir ugniai atsparios medžiagos, o speciali konstrukcija turėtų padėti išvengti griuvimo net neatlaikius vienai ar kelioms atramoms. Iš išorės bokštas bus apsaugotas specialia stiklo ir plieno „užuolaida“, anot architektų, galinčia apsaugoti netgi nuo sprogimo. Bet svarbiausia ne pats pastatas, o žinia teroristams: „Jums nepavyks mūsų nugalėti“.
Niujorkiečiai kyla lėčiau
Niujorkiečiai tragedijos dar neužmiršo – mieste vis dar galima rasti tvyrančios baimės ir sumišimo atmosferos pėdsakų. Vos prieš kelias savaites „New York Times“ ir CBS užsakymu atliktos apklausos duomenimis, du trečdaliai (69 proc.) niujorkiečių vis dar yra labai susirūpinę dėl galimų teroristų išpuolių mieste. Šis rodiklis nedaug pasikeitė nuo 2001-ųjų rudens. Beveik trečdalis (29 proc.) miesto gyventojų teigė kasdien pagalvojantys apie Rugsėjo 11-ąją.
Nemaža dalis niujorkiečių iki šiol nesijaučia saugūs ir yra įsitikinę, jog teroristai bandys juos užpulti dar kartą. Ši mintis nesvetima visiems amerikiečiams ir didelei daliai europiečių. Viena šios baimės pasekmių - išaugęs smurtas prieš tuos, kurie laikomi potencialiais priešais. Iki 2001 metų rugsėjo 11-osios Amerikoje smurto prieš musulmonus atvejai buvo palyginti reti – apie 30 registruotų atvejų per metus. Nuo 2001 metų tokių atvejų kasmet registruojama per 150, o 2001 metais viršijo 450 (nesunku numanyt, jog dauguma jų užregistruoti iškart po rugsėjo 11-osios – per keturis mėnesius).
Vis dažniau musulmonus galima išgirsti save vadinant naujaisiais žydais.
Išmoktos pamokos
Akivaizdu, jog prezidentas Georgas W.Bushas išmoko perdaug karštligiškai į viską nereaguoti. Pirmosiomis dienomis po teroristų išpuolio JAV prezidentas pareikalavo visos informacijos apie galimus išpuolius valstijose ir buvo užverstas krūva nepatikrintos informacijos, kurią paprastai filtruoja vidutinio lygio saugumo analitikai.
Ant G. W. Busho stalo pakliuvo ir iš FTB Europos dalinio atkeliavusi informacija apie traukinyje etarp Pitsburgo ir Filadelfijos gabenamą branduolinį užtaisą. Tik kilus panikai paaiškėjo, jog į Baltuosius rūmus pakliuvo Ukrainoje nugirstas dviejų vyrų, besinaudojančių tualetu, pokalbis. Tokios įtemptos akimirkos turbūt ir įtikino prezidentą per daug neįsijausti.
Tuo tarpu JAV prezidento patarėjai lyg susitarę teigia, kad per pastaruosius penkerius metus daug sužinojo, kaip efektyviai kovoti su terorizmu. Jie, žinoma, teisūs. G.W.Bushas nesuklydo atsitraukdamas ir leisdamas visą darbą atlikti žvalgybininkams.
Bet nemažai išmoko ir teroristai. Radikalūs islamo dvasininkai, remiantys teroristus, sugeba Jungtines Valstijas pavaizduoti kaip patį žiauriausią okupantą ir musulmonų žudiką. Maža to, jie supranta, kad laikas yra jų pusėje. Kad ir kaip dažnai sąjungininkai praneša apie sulaikytus arba nukautus “Al-Qaeda” lyderius, pastaruosius pakeičia kiti - teroristų tinklui tarsi slibinui užauga naujos galvos.
Karas prieš terorizmą – priešo paieška
Rugsėjo 11-oji siejama su nauju pasaulio istorijos etapu pirmiausia todėl, kad iškarto po jos prasidėjo vienas keisčiausių karų pasaulio istorijoje – karas prieš terorizmą. Bet kiekviename kare būna dvi kariaujančios pusės, tačiau kas kariauja šiame kare, ne visada sugeba atsakyti net ir jo dalyviai.
Pirmaisiais metais JAV politika buvo sėkminga. JAV, 2001 m. spalį įsiveržusios į Afganistaną, greit nuvertė Talibano rėžimą bei sunaikino “Al-Qaeda” mokymų bazes.
Ar Irako karas buvo reikalingas karo su terorizmu etapas nesutariama iki šiol, o daugelis mano, kad jis netgi pablogino situaciją Artimuosiuose Rytuose. Nors sutarimo, ar karas buvo reikalingas, nėra, tačiau visi analitikai pripažįsta, kad kartą pradėjus būtina viską baigti iki galo, norint išvengti dar baisesnių pasekmių.
Yra akivaizdu, jog joks karas negali būti efektyvus, kol nėra iki galo išsiaiškinta, kas yra tikrasis priešas. O kad karas dar tikrai nelaimėtas, rodo ir besitęsiantys teroristų išpuoliai visame pasaulyje.
Komisijos išvados nė motais
Prieš dvejus metus JAV Kongreso sudaryta vadinamoji „Rugsėjo 11-osios komisija“, tyrusi su terorizmo aktais susijusias aplinkybes, paskelbė ataskaitą, kurioje siekė atsakyti į klausymą „Kaip tai nutiko?“
Komisijos išvados nėra tik kaltinanti ataskaita, kodėl teroristams pasisekė, o JAV „susimovė“. Tai precedento neturinti daugybės struktūrų, procesų ir žmonių, atsakingų dėl šalies saugumo, analizė. Pagrindinės komisijos išvados skelbia, jog JAV yra per didelės, biurokratija perdaug gremėzdiška, o visuomenė per atvira, kad visos skylės, per kurias gali prasprūsti teroristai, būtų uždarytos.
Nepaisant to, komisija pateikė 41 rekomendaciją, kaip šalį padaryti saugesnę ne tik nuo terorizmo ir ne tik ore. Praėjus penkeriems metams komisijos nariai akcentuoja, jog G.W.Busho administracijai, Kongresui ir privačiam sektoriui nepavyko veikti kryptingai įgyvendinant daugiau nei pusę rekomendacijų. Vienas iš pagrindinių pasiūlymų - gerinti diplomatinius santykius su musulmoniškomis šalimis taip sprendžiant terorizmo problemą.
Viena iš pagrindinių būdų, kuriuo JAV, Britanija, Ispanija bei kitos šalys nukentėjusios nuo terorizmo bando sustiprinti saugumą, yra papildomų kontrolės mechanizmų įvedimas bei jėgos struktūrų kompetencijos plėtimas. Toks nacionalinio saugumo stiprinimo būdas sulaukia nemaža priešininkų, besibaiminančių totalios piliečių kontrolės įvedimo.
Naujos intelektualinės paradigmos poreikis
Harvardo teisės mokyklos profesorius Alanas Dershowitzas teigia, kad demokratiniam pasauliui reikia naujo požiūrio į terorizmą ir modernias saugumo priemones, nes priešingu atveju demokratija gali tapti autoritarizmu.
Anot teisininko, demokratinės valstybės nors ir turi daug didesnę karinę galią, su mirčiai pasiryžusiais teroristais privalo kovoti „laikydama vieną ranką už nugaros.“ Jei demokratija galėtų naudoti „abi rankas“ – neturėtų teisinių ir moralinių apribojimų - kova su terorizmu būtų daug lengvesnė.
Totalitariniai rėžimai gali labai efektyviai spręsti vidinio saugumo problemas. Juk ir A.Hitleris, ir J.Stalinas, ir daugelis kitų diktatorių paprasčiausiai suimdavo ar išžudydavo visus potencialius teroristus, versdavo kiekvieną nešiotis identifikacijos dokumentus, kontroliavo žiniasklaidą ir nesudarydavo galimybės teroristams bendrauti bei skleisti baimę.
Akivaizdu, jog jokia demokratinė valstybė negali sau to leisti. Nors ir JAV ir Didžiojoje Britanijoje po teroristinių išpuolių įvestos saugumo priemonės vis dar leidžia daugumai piliečių jaustis laisvai, išpuoliams pasikartojus, gali tekti įvesti ir dar griežtesnes priemones.
Anot A.Dershowitzo, pagrindinė priežastis, kodėl tokios priemonės, kaip visų telefoninių pokalbių paklausymas negalėtų būti įvestas demokratijose, yra ta, kad žmonės nepasitiki valdžia. Jei visi būtų tikri, jog paklausymas būtų nutrauktas tik įsitikinus, jog pašnekovai nesusiję su terorizmu, o pokalbio turinys nebūtų panaudotas kitiems tikslams, daugelis piliečių neprieštarautų naujoms sekimo priemonėms.
Vis dėlto, ligšiolinė praktika rodo, jog valdžios institucijos dažnai mėgina piktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais. Demokratinių valstybių istorijoje gausybė atvejų, kai valdžioje esantys žmonės veikia ne gindami viešąjį interesą, o norėdami pakenkti savo politiniams oponentams.
Skandalas, kurį sukėlė VSD veiksmai prieš laikraštį, įrodo, jog ir Lietuva nėra išimtis.
Teisininkas teigia, jog tobulame pasaulyje ir valdžia gautų tai ko nori, ir žmonės išsaugotų savo privalumą, o sistema dirbtų tam, kad pagautų tikruosiuos blogiukus. Nesutikti su autoriaus nuomone galima tik vienu aspektu – tobulame pasaulyje nebūtų ką gaudyti.
Akivaizdu, kad tai, kas pradžioje buvo suvokiama, kaip prievartinė demokratijos ekspansija, sukėlė grėsmę net senosioms demokratijoms. Nuo diskusijos, kaip traktuoti terorizmą, kaip saugumą suderinti su demokratija, galų gale, kokia pasaulio tvarka padėtų išspręsti terorizmo problemą, sėkmės priklausys ir viso pasaulio likimas.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Subscribe to:
Posts (Atom)