Lietuvos saugumo departamentas – Rusijos interesų įkaitas?

Pastarąsias savaites visi, kas tik turi energijos, lyg susitarę kala prie sienos Valstybės saugumo departamentą (VSD), nesibodėdami užvožti ir su jais sąsajų nemažai turintiems Užsienio reikalų ministerijos pareigūnams. Tiesa, atsiranda ir užtarėjų, bandančių prigesinti užkaitusias aistras ir teigiančių, jog skandalas tėra rusų provokacija.

Visos šios istorijos paradoksas yra tas, kad kaltę verčiantys Rusijai „valstybininkai“, patys to nenorėdami, gina Rusijos interesus.

Turbūt kiekvienam mąstančiam žmogui akivaizdu, kad Rusijos slaptosios tarnybos apie tai, kas vyksta Lietuvoje, kas sieja Lietuvos politikus su Rusijos verslu, kas buvo ar yra KGB ar FSB agentai, žino kur kas daugiau nei paprastas Lietuvos pilietis, Seimo narys, o galbūt ir VSD agentai.

Turint tiek informacijos visai nebūtina kurti pasakiškų istorijų apie prezidento slaptą aistrą atiminėti saldainius iš vaikų ar apie KGB, “Mossad” ir CIA trigubą agentą, samdomą žudiką Vytautą Landsbergį. Užtenka pasirausti savo archyve ir ištraukti kokį nešvarų faktą (o tokių jie turi tikrai ne vieną) apie žinomą Lietuvos politiką ar aukštą pareigūną ir, lyg netyčia, prasitarti apie tai vienam kitam smalsiam žurnalistui. Kaip viskas vyksta toliau, visi žinome.

Kaip vieną panašios istorijos pavyzdį galima prisiminti ir nelabai seną KGB rezervistų skandalą, į kurį buvo įsipainiojęs pats VSD vadovas Arvydas Pocius.

Šis skandalas, kaip ir dabartinis, buvo pavadintas suinteresuotų Lietuvos politinės sistemos nestabilumu politinių jėgų provokacija. Provokacijos paremtos faktais, o ne melu, buvo galima labai lengvai išvengti. Tereikėjo vos keliems veikėjams žinomus faktus laiku pateikti ištirti, o tyrimo rezultatus pateikti visuomenei. Tai būtų sutrukdę provokatoriams sukelti chaosą jiems patogiu laiku.

Kyla pagrįstas klausimas: ar VSD pareigūnai, slėpdami informaciją apie politikų bei valstybės tarnautojų nešvarią praeitį arba dabartį ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo kitų teisėsaugos institucijų, nevykdydami tyrimų ir neskelbdami jų rezultatų, saugo Lietuvos politinę sistemą nuo griūties? Ar priešingai, sudaro galimybę Rusijai dar ir dar kartą smogti Lietuvos politinei sistemai.

Galima prisiminti ir dar vieną šių dienų herojų – V. Uspaskichą. Jo neva rašoma knyga turbūt išgąsdino ne vieną Lietuvos politiką: apie V.Uspaskicho provokacijas jau įspėjo VSD, o atremti jo šmeižtą teigė esąs pasiruošęs net pats prezidentas. Išgąsčio priežastis turbūt nėra autoriaus begalinė fantazija ir gebėjimas kurti įtikinamas, tačiau išgalvotas istorijas. Priešingai, visi išsigando tikrų, nors ir savaip interpretuotų faktų, kurių tremtyje esantis Kėdainių kunigaikštis žino tikrai ne vieną.

Galimą spėti, kad nemaža šių faktų dalis puikiai yra žinoma ir VSD. Matyt, bėda ta, kad net jei šie faktai ir buvo ištirti, tyrimų rezultatai iki šiol guli paslėpti Departamento pareigūnų stalčiuose, taip, neva, saugant politinį stabilumą.

Ar ne VSD, Generalinė prokuratūra ir kitos teisėsaugos institucijos ištirti šiuos faktus, o visuomenei paskelbti tyrimo rezultatus, dar prieš Rusijos agentams panaudojant tai kaip priemonę destabilizuoti Lietuvos politinę sistemą?

Valstybė tikrai būtų daug saugesnė, jei VSD ne miegotų lyg meškinas žiemos miegu savo glėbyje saugodamas paslaptis, o aktyviai veikdamas ir informuodamas visuomenę užbėgtų provokatoriams už akių, sustabdydamas spekuliacijas faktais. Juk jei vienintelis Rusijos provokatorių ginklas liktų tik melas, Kremliaus žvalgybų rengiamos provokacijos tikrai nebūtų efektyvios. Ne veltui sakoma, kad „melo kojos trumpos“.

Esant dabartinei situacijai, iš VSD tikėtis aktyvios veiklos strategijos būtų pernelyg naivu. Ir nei A. Pociaus, nei visos VSD vadovybės pakeitimas naujais, tačiau „seno sukirpimo“ agentais nepažadins kietai miegančio meškino – Valstybės saugumo departamento.

Straipsnis publikuotas lrytas.lt.