Visi įvykiai ir veikėjai yra išgalvoti. Sutapimas su tikrove yra atsitiktinis.
Lietuvoje vis aktyviau veikia viena netradicinė organizacija – „VSD sunaikinimo draugija“. Nemažai signalų rodo, kad ši organizacija, augusi ir stiprėjusi kelioliką metų, pagaliau pasiryžo smogti lemiamą smūgį, ir sunaikinti VSD visiems laikams. Nors draugijos lyderių dar niekam nepavyko išaiškinti, tačiau akivaizdu, jog Departamento vadovas šioje draugijoje groja tikrai ne paskutiniu smuiku.
Kada susikūrė ši organizacija nėra žinoma, tačiau idėjos skleistis pradėjo tik atgavus nepriklausomybę. Didelė dalis naujai sukurto departamento jautė, kad departamentas neturi vidinės vertės ir yra tiesiog bereikalinga institucija. Kam steigti Saugumo departamentą, kai ir taip jautiesi saugus, juk aplink visi savi. Kaiminystėje vien tik truputį sutrikę pasikeitus laikams buvę kolegos, ankščiau ne kartą sutikti didžiosios tėvynės organizuotuose mokymuose.
Tapus NATO ir ES nariais, saugumas tapo beveik absoliutus. Kaip galima ko nors bijoti, kai bent keletą tūkstančių kilometrų aplink vien tik kolegos, partneriai ar seni draugai. Į klausimą, ar verta toliau palaikyti VSD, reikėtų atsakyti, kad, jeigu Departamentas iki šiol gyvavo tarp mūsų kaip liga, dar nereiškia, kad jis ir toliau turi gyvuoti.
Į klausimą, kodėl tiek metų pogrindyje ramiai tūnojusi ir planus rezgusi draugija smogė būtent dabar iki galo neatsakyta. Vieni pirmųjų atsakymą į šį klausymą pateikė XIII a. mistikai, kurie pasitelkę astrologiją ir numerologiją prieš 700 metų tiksliai išpranašavo 2006 rugpjūčio trečiadienį prasidėsiantį tamplierių sąmokslą.
Šiuolaikiniai aiškintojai pateikia daug žemiškesnes ir paprastesnes versijas. Draugijos rėmėjai ar bent jiems širdyje prijaučiantys, pagrindine tokio ankstyvo starto priežastimi laiko psichologinį draugijos narių išsekimą. Viskas neva prasidėjo tada, kai ilgą laiką priešinęsis draugijos įtakai agentas buvo išsiųstas pasisvečiuoti pas senus draugus ir pailsėti nuo darbų į kaimyninę Baltarusiją. Kaip pranešė patikimi šaltiniai (ką gali žinoti, gal buvę kartu kambaryje) agentas po relaksacijos seanso grįžo toks išvargęs, jog neturėdamas jėgų nueiti į tualetą, nutarė visiems pro langą parodyti, ką mano apie svečią šalį. Nelaimei, bandymas baigėsi nelygia kova su žemės trauka.
Šis nutikimas nejuokais išgąsdino visą draugiją ir sukėlė baisią sumaištį. Dalis draugijos narių išsigando, jog įtemptas darbas ir jiem gali pasibaigti iškritimu iš devinto aukšto ar net iš Kėdės. Rimtai padėtį VSD įvertino ir politologai tiesioginiame „Spaudos klubo“ eteryje pripažinę, kad Saugumas „susijaudino“. Nusiraminusi ir įvertinusi padėtį draugija pasiryžo sunaikinti šią gyvenimus griaunančią instituciją nedelsiant.
Šiek tiek kitokią šių įvykių versiją pateikia negausi VSD saugotojų kuopelė, paranojiškai visur aplink matanti priešus. Anot jų, kelionė į Brestą buvo ne rūpinimosi kolegos sveikata, o nuožmios kovos tarp VSD išsaugojimo šalininkų ir slaptosios draugijos rezultatas. Ši, nauja ir faktais nepagrįsta versija, suvienijo VSD sargus siekiant bendro tikslo – Departamento veiklos tyrimo. Iškilus grėsmei realiai grėsmei, draugija suprato, kad būtina veikti nedelsiant, t.y. nelaukiant kol bus atskleistas jų sąmokslas.
Keliolika planavimo metų nenuėjo „šuniui ant uodegos“. Iškovotos pozicijos departamento vadovybėje suderė prielaidas sėkmingai įgyvendinti sunaikinimo iš vidaus strategiją. Pradėta buvo atsisakant pačios nereikalingiausios funkcijos – kontržvalgybos. Kontržvalgyba galima pavadinti informacijos rinkimą ir analizę bei operatyvinę veiklą skirtą apsaugoti valstybę (o taip pat ir patį VSD), nuo priešiškų žvalgybos agentūrų veiksmų. Kadangi Lietuvoje aktyviai veikia tik NATO bei ES valstybių (t.y. sąjungininkų) ir buvusių SSRS šalių (t.y. senų draugų) žvalgybos, tikėjimas galimomis grėsmėmis saugumui tėra labai sunki paranojos forma. Taigi, departamento vadovo ir vieno iš „VSD sunaikinimo draugijos“ lyderių sprendimas po truputi atleidinėti kontržvalgybos pareigūnus (pradedant nuo aukščiausių) yra sistemingas ir solidus žingsnis įgyvendinant galutinį tikslą.
Tiems, kurie paranojiškai tiki, kad Lietuva nėra saugi iš visų pusių apsupta sąjungininkų, partnerių ir draugų, galima pateikti dar keletą argumentų. Lietuvoje, kur mūsų gyvena vos 3000000 ir visi visus pažįstame, slapta pasiekti blogų kėslų tiesiog neįmanoma. Juk visiškai natūralu, kad VSD vadovas puikiai žino, ką jo senų draugų iš Rytų verslo interesus atstovaujantis ambicingas verslininkas veikia Lietuvoje. Maža to, pats verslininkas viešai deklaruoja, kad yra nupirkęs „nemažai parlamentinių partijų“, taigi net Immanuelis Kantas pripažintų, jog kažkokios pažymos tėra popieriaus gadinimas. Tokioje skaidrioje aplinkoje, kur informacijos sklaida neribojama, nereikalingos yra ne tik kontržvalgybos, bet ir kitos VSD atliekamos funkcijos.
Įvertinus paskutinius rezultatus matyti, jog kovoje „už“ ar „prieš“ VSD išlikimą kol kas pirmauja dviejų valstybės vadovų bei Immanuelio (kur VSD vadovas su juo susipažino istorija nutyli) palaikoma ir nenuginčijama logika besiremianti „VSD sunaikinimo draugija. Vis dėlto, nereikėtų dar nurašyti ir aklai kovojančio už VSD išlikimą paranojiško bei neišprususio Seimo, kurio pusėje tėra tik Konstitucija.
Tikiuosi tęsinio nebus
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Saturday, October 28
Tuesday, October 24
Mišri savivaldybių tarybų rinkimų sistema – perėjimas prie savivaldos
Šiuo metu Lietuvoje savivaldybių tarybos renkamos pagal proporcinę rinkimų sistemą, kai mandatai paskirstomi partijų sąrašams. Į savivaldybių tarybas patenka partijų, peržengusių 4 proc. barjerą, atstovai.
Esamos rinkimų tvarkos trūkumai
Nors proporcinė rinkimų sistema veikia daugelyje pasaulio šalių ir nesukelia neigiamų efektų, Lietuvoje atsiranda problema dėl skirtingų Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų tvarkų atsirandančios asimetrijos.
Toks mišrios ir proporcinės sistemų derinys, koks yra Lietuvoje, sukuria situaciją, kai vietos savivalda tampa daug sunkiau prieinama piliečiams nei centrinė valdžia.
Pirmoji problema - varžoma teisė kandidatuoti į tarybos narius. Seimo rinkimuose vienmandatėje apygardoje kandidatuoti gali kiekvienas Lietuvos pilietis, atitinkantis formalius kriterijus ir surinkęs nustatytą kiekį jį remiančių rinkėjų parašų, tuo tarpu savivaldybių tarybų rinkimuose, kiekvienas norintis varžytis rinkimuose turi tapti partijos nariu, ar bent jau būti įrašytas į vienos partijų sąrašą t.y. pritarti partijos programai.
Antroji problema – silpnas tarybos narių ryšys su rinkėjais. Seimo nariai, išrinkti vienmandatėse rinkimų apygardose, privalo susitikinėti su rinkėjais, jie yra atskaitingi konkrečios teritorijos gyventojams, o daugelis tarybų narių žmonėms nepasiekiami.
Galimi sprendimai
Pirmąją problemą galima spręsti trimis būdais. Pirmasis variantas, jau siūlytas politologų, yra sudaryti vieną nepartinių sąrašą, kuriame varžytųsi save išsikėlę piliečiai. Nors toks būdas ir užtikrintų nepartiniams galimybę išsikelti save, bet politiškai nekorektiškas – taip sudarant sąrašą, jame gali atsidurti aršūs politiniai oponentai, o miestiečiams balsuojant tik už vieną sąrašo narį, į tarybą galėtų patekti gal net visas sąrašas.
Antrasis galimas sprendimas, jau veikia praktikoje. Estijoje po teismo išaiškinimo, jog draudimas nepartiniam kandidatuoti į savivaldybių tarybas prieštarauja konstitucijai, buvo leista registruoti sąrašus, kuriame tėra vienas žmogus.
Nors toks sprendimas iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškas, yra ir jo trūkumų. Rinkimuose dalyvaujant, pvz., 6 partijoms ir vienam vienasmeniui sąrašui, yra įmanoma tokia situacija, kai vieno asmens sąrašas, gauna 70 proc. rinkėjų balsų, viena partija 13 proc., o kitos gauna mažiau nei 4 proc. Kadangi vienasmenis sąrašas gauna tik vieną vietą taryboje, o partijos gavusios mažiau nei 4 proc. vietų taryboje negauna, taryboje absoliučią daugumą gautų partija, gavusi tik 13 proc. rinkėjų pasitikėjimą. Didėjant nepriklausomų kandidatų ir partijų skaičiui tokia tikimybė didėja. Trečioji alternatyva - mišrios rinkimų sistemos pritaikymas savivaldybių tarybų rinkimuose. Nors ši sistema taip pat turi trūkumų, ji - sprendimas siekiant leisti piliečiams aktyviau dalyvauti savivaldoje.
Mišrios sistemos efektai
Svarbiausias neigiamas efektas atsiranda dėl poreikio kiekvieną savivaldybę suskirstyti į panašaus rinkėjų skaičiaus vienmandates rinkimų apygardas. Toks apygardų skirstymas žinoma visiškai neatitiktų egzistuojančių seniūnijų ribų. Antrasis trūkumas - didesnis tokios sistemos pažeidžiamumas korupcinėmis priemonėmis, bet šio efekto būtų galima išvengti griežtinant rinkimų finansų kontrolę.
Galima išskirti ir vieną neutralų efektą, kurį tikrai sąlygos rinkimų sistemos keitimas. Sumažintas pagal proporcinę rinkimų sistemą renkamų tarybos narių skaičius padidins patekimo į tarybą slenkstį. Toks pat jis liks tik didžiausiose (Vilniuje) savivaldybėse, kur renkamas 51 savivaldybė tarybos narys. Mažiausiose savivaldybėse slenkstis barjeras padidėss nuo 4 iki 8 procentų.
Tai žinoma nėra naudinga mažoms partijoms, ypač neturinčioms stiprių regioninių lyderių, tačiau naudinga didžiosioms partijoms.
Nors mišri rinkimų sistemą ir nereformuos savivaldos iš principo, bei neišspręs daugelio savivaldos problemų, tačiau pagerins komunikaciją tarp gyventojų ir pirmosios grandies valdžios. Tai gali tapti geru pagrindu tolesnei savivaldos reformai.
Įtaka institucijoms ir partinei sistemai
Teiginys, jog leidus piliečiams patiems išsikelti savo kandidatūras vietos tarybų rinkimuose, jie pakeis partijas, nepagrįstas. Praktika rodo, jog piliečiai nėra linkę balsuoti už pavienius kandidatus, todėl nepartiniai kandidatai, patenkantys į savivaldybių tarybas, būtų greičiau išimtis, o ne taisyklė. Priešingai, nauja tvarka padidintų konkurenciją tarp partijų.
Kitų šalių rinkimų praktika rodo, jog mišri sistema lemia dvipartinę, o proporcinė sistema – daugiapartinę partinę sistemą. Taigi proporcinės rinkimų sistemos pakeitimas mišria lemtų smulkių partijų pasitraukimą iš partinės sistemos.
Maža to, kadangi ir vienmandatėse rinkimų apygardose, ir daugiamandatėje apygardoje daugiausia šansų turėtų didžiausią rinkėjų pasitikėjimą turinčios partijos, galima tikėtis stabilesnės daugumos ir siauresnių koalicijų savivaldybių tarybose. Po kurio laiko partijų atstovavimas regionuose turėtų supanašėti su nacionaliniu lygmeniu, iškiltų kelios didžiausią pasitikėjimą turinčios partijos.
Naudingiausias rinkimų sistemos keitimas būtų didžiosioms partijoms, ypač populiariausioms -konservatorių ir socialdemokratų. Mažesnėms parlamentinėms partijoms reali nauda priklausytų nuo jų sugebėjimo mobilizuotis. Mažoms partijoms, gaunančioms tik 1-2 mandatus savivaldybių tarybose, rinkimų tvarkos pakeitimas gali būti politinės mirties nuosprendis.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Esamos rinkimų tvarkos trūkumai
Nors proporcinė rinkimų sistema veikia daugelyje pasaulio šalių ir nesukelia neigiamų efektų, Lietuvoje atsiranda problema dėl skirtingų Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų tvarkų atsirandančios asimetrijos.
Toks mišrios ir proporcinės sistemų derinys, koks yra Lietuvoje, sukuria situaciją, kai vietos savivalda tampa daug sunkiau prieinama piliečiams nei centrinė valdžia.
Pirmoji problema - varžoma teisė kandidatuoti į tarybos narius. Seimo rinkimuose vienmandatėje apygardoje kandidatuoti gali kiekvienas Lietuvos pilietis, atitinkantis formalius kriterijus ir surinkęs nustatytą kiekį jį remiančių rinkėjų parašų, tuo tarpu savivaldybių tarybų rinkimuose, kiekvienas norintis varžytis rinkimuose turi tapti partijos nariu, ar bent jau būti įrašytas į vienos partijų sąrašą t.y. pritarti partijos programai.
Antroji problema – silpnas tarybos narių ryšys su rinkėjais. Seimo nariai, išrinkti vienmandatėse rinkimų apygardose, privalo susitikinėti su rinkėjais, jie yra atskaitingi konkrečios teritorijos gyventojams, o daugelis tarybų narių žmonėms nepasiekiami.
Galimi sprendimai
Pirmąją problemą galima spręsti trimis būdais. Pirmasis variantas, jau siūlytas politologų, yra sudaryti vieną nepartinių sąrašą, kuriame varžytųsi save išsikėlę piliečiai. Nors toks būdas ir užtikrintų nepartiniams galimybę išsikelti save, bet politiškai nekorektiškas – taip sudarant sąrašą, jame gali atsidurti aršūs politiniai oponentai, o miestiečiams balsuojant tik už vieną sąrašo narį, į tarybą galėtų patekti gal net visas sąrašas.
Antrasis galimas sprendimas, jau veikia praktikoje. Estijoje po teismo išaiškinimo, jog draudimas nepartiniam kandidatuoti į savivaldybių tarybas prieštarauja konstitucijai, buvo leista registruoti sąrašus, kuriame tėra vienas žmogus.
Nors toks sprendimas iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškas, yra ir jo trūkumų. Rinkimuose dalyvaujant, pvz., 6 partijoms ir vienam vienasmeniui sąrašui, yra įmanoma tokia situacija, kai vieno asmens sąrašas, gauna 70 proc. rinkėjų balsų, viena partija 13 proc., o kitos gauna mažiau nei 4 proc. Kadangi vienasmenis sąrašas gauna tik vieną vietą taryboje, o partijos gavusios mažiau nei 4 proc. vietų taryboje negauna, taryboje absoliučią daugumą gautų partija, gavusi tik 13 proc. rinkėjų pasitikėjimą. Didėjant nepriklausomų kandidatų ir partijų skaičiui tokia tikimybė didėja. Trečioji alternatyva - mišrios rinkimų sistemos pritaikymas savivaldybių tarybų rinkimuose. Nors ši sistema taip pat turi trūkumų, ji - sprendimas siekiant leisti piliečiams aktyviau dalyvauti savivaldoje.
Mišrios sistemos efektai
Svarbiausias neigiamas efektas atsiranda dėl poreikio kiekvieną savivaldybę suskirstyti į panašaus rinkėjų skaičiaus vienmandates rinkimų apygardas. Toks apygardų skirstymas žinoma visiškai neatitiktų egzistuojančių seniūnijų ribų. Antrasis trūkumas - didesnis tokios sistemos pažeidžiamumas korupcinėmis priemonėmis, bet šio efekto būtų galima išvengti griežtinant rinkimų finansų kontrolę.
Galima išskirti ir vieną neutralų efektą, kurį tikrai sąlygos rinkimų sistemos keitimas. Sumažintas pagal proporcinę rinkimų sistemą renkamų tarybos narių skaičius padidins patekimo į tarybą slenkstį. Toks pat jis liks tik didžiausiose (Vilniuje) savivaldybėse, kur renkamas 51 savivaldybė tarybos narys. Mažiausiose savivaldybėse slenkstis barjeras padidėss nuo 4 iki 8 procentų.
Tai žinoma nėra naudinga mažoms partijoms, ypač neturinčioms stiprių regioninių lyderių, tačiau naudinga didžiosioms partijoms.
Nors mišri rinkimų sistemą ir nereformuos savivaldos iš principo, bei neišspręs daugelio savivaldos problemų, tačiau pagerins komunikaciją tarp gyventojų ir pirmosios grandies valdžios. Tai gali tapti geru pagrindu tolesnei savivaldos reformai.
Įtaka institucijoms ir partinei sistemai
Teiginys, jog leidus piliečiams patiems išsikelti savo kandidatūras vietos tarybų rinkimuose, jie pakeis partijas, nepagrįstas. Praktika rodo, jog piliečiai nėra linkę balsuoti už pavienius kandidatus, todėl nepartiniai kandidatai, patenkantys į savivaldybių tarybas, būtų greičiau išimtis, o ne taisyklė. Priešingai, nauja tvarka padidintų konkurenciją tarp partijų.
Kitų šalių rinkimų praktika rodo, jog mišri sistema lemia dvipartinę, o proporcinė sistema – daugiapartinę partinę sistemą. Taigi proporcinės rinkimų sistemos pakeitimas mišria lemtų smulkių partijų pasitraukimą iš partinės sistemos.
Maža to, kadangi ir vienmandatėse rinkimų apygardose, ir daugiamandatėje apygardoje daugiausia šansų turėtų didžiausią rinkėjų pasitikėjimą turinčios partijos, galima tikėtis stabilesnės daugumos ir siauresnių koalicijų savivaldybių tarybose. Po kurio laiko partijų atstovavimas regionuose turėtų supanašėti su nacionaliniu lygmeniu, iškiltų kelios didžiausią pasitikėjimą turinčios partijos.
Naudingiausias rinkimų sistemos keitimas būtų didžiosioms partijoms, ypač populiariausioms -konservatorių ir socialdemokratų. Mažesnėms parlamentinėms partijoms reali nauda priklausytų nuo jų sugebėjimo mobilizuotis. Mažoms partijoms, gaunančioms tik 1-2 mandatus savivaldybių tarybose, rinkimų tvarkos pakeitimas gali būti politinės mirties nuosprendis.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Subscribe to:
Posts (Atom)