Pages

Saturday, October 28

VSD sunaikinimo draugijos manifestas

Visi įvykiai ir veikėjai yra išgalvoti. Sutapimas su tikrove yra atsitiktinis.

Lietuvoje vis aktyviau veikia viena netradicinė organizacija – „VSD sunaikinimo draugija“. Nemažai signalų rodo, kad ši organizacija, augusi ir stiprėjusi kelioliką metų, pagaliau pasiryžo smogti lemiamą smūgį, ir sunaikinti VSD visiems laikams. Nors draugijos lyderių dar niekam nepavyko išaiškinti, tačiau akivaizdu, jog Departamento vadovas šioje draugijoje groja tikrai ne paskutiniu smuiku.

Kada susikūrė ši organizacija nėra žinoma, tačiau idėjos skleistis pradėjo tik atgavus nepriklausomybę. Didelė dalis naujai sukurto departamento jautė, kad departamentas neturi vidinės vertės ir yra tiesiog bereikalinga institucija. Kam steigti Saugumo departamentą, kai ir taip jautiesi saugus, juk aplink visi savi. Kaiminystėje vien tik truputį sutrikę pasikeitus laikams buvę kolegos, ankščiau ne kartą sutikti didžiosios tėvynės organizuotuose mokymuose.

Tapus NATO ir ES nariais, saugumas tapo beveik absoliutus. Kaip galima ko nors bijoti, kai bent keletą tūkstančių kilometrų aplink vien tik kolegos, partneriai ar seni draugai. Į klausimą, ar verta toliau palaikyti VSD, reikėtų atsakyti, kad, jeigu Departamentas iki šiol gyvavo tarp mūsų kaip liga, dar nereiškia, kad jis ir toliau turi gyvuoti.

Į klausimą, kodėl tiek metų pogrindyje ramiai tūnojusi ir planus rezgusi draugija smogė būtent dabar iki galo neatsakyta. Vieni pirmųjų atsakymą į šį klausymą pateikė XIII a. mistikai, kurie pasitelkę astrologiją ir numerologiją prieš 700 metų tiksliai išpranašavo 2006 rugpjūčio trečiadienį prasidėsiantį tamplierių sąmokslą.

Šiuolaikiniai aiškintojai pateikia daug žemiškesnes ir paprastesnes versijas. Draugijos rėmėjai ar bent jiems širdyje prijaučiantys, pagrindine tokio ankstyvo starto priežastimi laiko psichologinį draugijos narių išsekimą. Viskas neva prasidėjo tada, kai ilgą laiką priešinęsis draugijos įtakai agentas buvo išsiųstas pasisvečiuoti pas senus draugus ir pailsėti nuo darbų į kaimyninę Baltarusiją. Kaip pranešė patikimi šaltiniai (ką gali žinoti, gal buvę kartu kambaryje) agentas po relaksacijos seanso grįžo toks išvargęs, jog neturėdamas jėgų nueiti į tualetą, nutarė visiems pro langą parodyti, ką mano apie svečią šalį. Nelaimei, bandymas baigėsi nelygia kova su žemės trauka.

Šis nutikimas nejuokais išgąsdino visą draugiją ir sukėlė baisią sumaištį. Dalis draugijos narių išsigando, jog įtemptas darbas ir jiem gali pasibaigti iškritimu iš devinto aukšto ar net iš Kėdės. Rimtai padėtį VSD įvertino ir politologai tiesioginiame „Spaudos klubo“ eteryje pripažinę, kad Saugumas „susijaudino“. Nusiraminusi ir įvertinusi padėtį draugija pasiryžo sunaikinti šią gyvenimus griaunančią instituciją nedelsiant.

Šiek tiek kitokią šių įvykių versiją pateikia negausi VSD saugotojų kuopelė, paranojiškai visur aplink matanti priešus. Anot jų, kelionė į Brestą buvo ne rūpinimosi kolegos sveikata, o nuožmios kovos tarp VSD išsaugojimo šalininkų ir slaptosios draugijos rezultatas. Ši, nauja ir faktais nepagrįsta versija, suvienijo VSD sargus siekiant bendro tikslo – Departamento veiklos tyrimo. Iškilus grėsmei realiai grėsmei, draugija suprato, kad būtina veikti nedelsiant, t.y. nelaukiant kol bus atskleistas jų sąmokslas.

Keliolika planavimo metų nenuėjo „šuniui ant uodegos“. Iškovotos pozicijos departamento vadovybėje suderė prielaidas sėkmingai įgyvendinti sunaikinimo iš vidaus strategiją. Pradėta buvo atsisakant pačios nereikalingiausios funkcijos – kontržvalgybos. Kontržvalgyba galima pavadinti informacijos rinkimą ir analizę bei operatyvinę veiklą skirtą apsaugoti valstybę (o taip pat ir patį VSD), nuo priešiškų žvalgybos agentūrų veiksmų. Kadangi Lietuvoje aktyviai veikia tik NATO bei ES valstybių (t.y. sąjungininkų) ir buvusių SSRS šalių (t.y. senų draugų) žvalgybos, tikėjimas galimomis grėsmėmis saugumui tėra labai sunki paranojos forma. Taigi, departamento vadovo ir vieno iš „VSD sunaikinimo draugijos“ lyderių sprendimas po truputi atleidinėti kontržvalgybos pareigūnus (pradedant nuo aukščiausių) yra sistemingas ir solidus žingsnis įgyvendinant galutinį tikslą.

Tiems, kurie paranojiškai tiki, kad Lietuva nėra saugi iš visų pusių apsupta sąjungininkų, partnerių ir draugų, galima pateikti dar keletą argumentų. Lietuvoje, kur mūsų gyvena vos 3000000 ir visi visus pažįstame, slapta pasiekti blogų kėslų tiesiog neįmanoma. Juk visiškai natūralu, kad VSD vadovas puikiai žino, ką jo senų draugų iš Rytų verslo interesus atstovaujantis ambicingas verslininkas veikia Lietuvoje. Maža to, pats verslininkas viešai deklaruoja, kad yra nupirkęs „nemažai parlamentinių partijų“, taigi net Immanuelis Kantas pripažintų, jog kažkokios pažymos tėra popieriaus gadinimas. Tokioje skaidrioje aplinkoje, kur informacijos sklaida neribojama, nereikalingos yra ne tik kontržvalgybos, bet ir kitos VSD atliekamos funkcijos.

Įvertinus paskutinius rezultatus matyti, jog kovoje „už“ ar „prieš“ VSD išlikimą kol kas pirmauja dviejų valstybės vadovų bei Immanuelio (kur VSD vadovas su juo susipažino istorija nutyli) palaikoma ir nenuginčijama logika besiremianti „VSD sunaikinimo draugija. Vis dėlto, nereikėtų dar nurašyti ir aklai kovojančio už VSD išlikimą paranojiško bei neišprususio Seimo, kurio pusėje tėra tik Konstitucija.

Tikiuosi tęsinio nebus

Straipsnis publikuotas lrytas.lt.

No comments:

Post a Comment