Tai, kad Irano ir JAV santykiai nėra normalūs, pripažįsta netgi daugelis JAV užsienio politikos strategų bei valstybės pareigūnų. Šios valstybės nepalaiko diplomatinių, socialinių ar politinių santykių jau 27 metus, nuo to laiko, kai islamiškoji revoliucija nuvertė JAV remiamą Irano šacho režimą, o Teherane įkaitais buvo paimti JAV ambasados darbuotojai bei svečiai.
Nuožmi retorika tarp JAV ir Irano pastaraisiais mėnesiais sudaro įspūdį, kad šių dviejų šalių kursai yra visiškai priešingi. Bet ar šios šalys turi nuolat konfrontuoti, o gal gali susėsti prie derybų stalo?
Pirmieji žingsniai bendradarbiavimo link
Po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios atakų Amerikoje buvo galima pastebėti keletą nedrąsių žingsnių Amerikos ir Irano santykių šiltėjimo link.
Iraniečiai solidarizavosi su terorizmo aukomis, o kai kurie Irano lyderiai rado rimtą pagrindą bendradarbiauti su JAV derybininkais derinant veiksmus prieš bendrą priešą Afganistane - Talibaną. Dialogas tesėsi ir formuojant naująją Afganistano vyriausybę.
Tačiau derybininkų dialogas neatspindėjo oficialių Vašingtono ir Teherano santykių. Irano kietosios linijos šalininkai citavo ajatolos Khomeini nuomonę, kad draugystė tarp JAV ir Irano yra lyg draugystė tarp vilko ir avies, o JAV prezidentas praėjus vos keliems mėnesiams po sėkmingo bendradarbiavimo Afganistane, netruko Iraną pavadinti „blogio ašimi“.
Kita potencialus impulsas konstruktyviam dialogui kilo 2003 m. gegužę. Amerikos sklandus žygis į Bagdadą nejuokais išgąsdino Irano vadovus, kad netrukus ir jų laukia panašus likimas. Iraniečiai žengė be galo dramatišką ir stebinantį žingsnį. Iranas JAV administracijai atsiųstame laiške pasiūlė atverti savo branduolinę programą, padėti stabilizuoti Iraką, nustoti remti Palestinos karines grupuotes bei padėti nuginkluoti „Hezbollah“ mainais už tai, kad JAV nustos būti priešiška Iranui ir deklaruos, jog Iranas nėra blogio ašis.
Ši pozicija buvo išdiskutuota Irane ir palaiminta aukščiausių vadovų.
Kaip į šį pasiūlymą atsakė Amerika? Jį paprasčiausiai ignoravo. Kietosios linijos šalininkai, apakinti pergalės Irake, laikėsi pozicijos, kad JAV „nesišneka su blogio ašimi“. Psichologai tokį kvailą sprendimą paaiškintų blokavimo efektu, kai žmonės aklai laikosi priimto sprendimo, net kai aišku, kad tas sprendimas yra nenaudingas.
Stiprėjantis Iranas
Trumparegiška amerikiečių pozicija palenkė jėgų balansą kietosios linijos šalininkų pusėn. Žlugus protingų santykių tarp Vašingtono ir Teherano idėjai susilpnėjo ir jos siekusiųjų reformatorių pozicijos, o iškilo daug mažiau norintys dialogo konservatoriai.
Pasikeitė ir jėgų balansas tarp JAV ir Irano. Amerikiečių pergalė Irake kelia vis daugiau abejonių. Irano įtaka Vidurio Rytuose auga. Kylančios naftos kainos smarkiai išaugino Irano pajamas, kurios dosniai žarstomos paremiant galimus sąjungininkus. JAV su sąjungininkais nuvertus Saddamo Husseino rėžimą Iranui nuo šachmatų lentos išnyko vienas varžovas. Vidinių kovų išvargintame Irake šiitų daugumai atėjus į valdžią, Iranas tapo svarbiausiu Irako sąjungininku regione.
Maža to, po aštuonerių metų nesėkmingo nuosaikių reformistų valdymo, Iranas vėl turi stiprų ir išskirtinį prezidentą, kurio negali ignoruoti net JAV. Mahmoudas Ahmadinejadas grįžo prie ajatolos Khomeini principų ir siekia stiprinti Irano nepriklausomybę paversdamas jį branduoline galia. Šie planai kelia pagrįstą ne tik JAV, bet ir Izraelio nerimą.
Remdamas ir skatindamas „Hezbollah“ Iranas sugebėjo suburti antiamerikietišką frontą tarp šiitų ir sunitų didžiojoje dalyje Vidurio Rytų, o „Hezbollah“ lyderį paversti tikru herojumi. Verbuodami vargšus ir beteisius jie yra daug arčiau žmonių ir turi tūkstančius pasekėjų visame regione. Provakarietiškos vyriausybės nesugeba su tuo kovoti, o amerikiečių įtaka regione pamažu silpsta.
Dar viena galimybė
2005 JAV nusprendė sugrįžti į ES ir Irano vedamas derybas dėl pastarojo branduolinės programos. Nors JAV ir reikalauja, kad Iranas nutrauktų urano sodrinimą prieš pradedant bet kokias derybas, ženklų, kad gali užsimegzti konkretus dialogas yra. Vis dėlto viskas priklausys nuo politinių lyderių valios priimti sprendimus.
Abbasas Milanis, Irano kilmės Stanfordo universiteto profesorius ir JAV prezidento administracijos patarėjas Irano klausimais. mano, kad Vašingtonas turėtų tiesiai ir atvirai kalbėti su Teheranu, taip kaip Ronaldas Reaganas kalbėjo su Maskva šaltojo karo metais.
A.Milanio nuomone, pirmiausia JAV turėtų nutraukti embargą Iranui, nuo kurio kenčia paprasti piliečiai, ir pakeisti jį protingomis sankcijomis režimui ir jo lyderiams. Maža to, Jungtinės Valstijos turėtų parodyti, jog jų politika nepaisant pokyčių visada yra iraniečių pusėje bei nustoti tiesiogiai kištis į politinius procesus Irane, remiant įvairias politines jėgas.
Anot A.Milanio, tik atsisakiusios tiesioginio kišimosi į politiką, tačiau stiprindamos kultūrinį bendradarbiavimą, gerindamos Vakarų įvaizdį remdamos, remdamos laisvą žiniasklaidą, tačiau jos nepirkdamos, bei nuolat palaikydamos tarptautinį spaudimą Iranui gerbti politines bei pilietines žmonių teises, JAV gali pasiekti jei ne demokratijos Irane, tai bent konstruktyvaus ir abipusiai naudingo dialogo.
Tik sugebėjimas pripažinti ir taisyti klaidas bei suvokimas, jog politikoje nebūtinai turi būti pralaimėjusių, gali JAV padėti išvengti visiško fiasko Vidurio Rytuose, o galbūt ir padėti laimėti karą prieš terorizmą.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Friday, November 24
Saturday, October 28
VSD sunaikinimo draugijos manifestas
Visi įvykiai ir veikėjai yra išgalvoti. Sutapimas su tikrove yra atsitiktinis.
Lietuvoje vis aktyviau veikia viena netradicinė organizacija – „VSD sunaikinimo draugija“. Nemažai signalų rodo, kad ši organizacija, augusi ir stiprėjusi kelioliką metų, pagaliau pasiryžo smogti lemiamą smūgį, ir sunaikinti VSD visiems laikams. Nors draugijos lyderių dar niekam nepavyko išaiškinti, tačiau akivaizdu, jog Departamento vadovas šioje draugijoje groja tikrai ne paskutiniu smuiku.
Kada susikūrė ši organizacija nėra žinoma, tačiau idėjos skleistis pradėjo tik atgavus nepriklausomybę. Didelė dalis naujai sukurto departamento jautė, kad departamentas neturi vidinės vertės ir yra tiesiog bereikalinga institucija. Kam steigti Saugumo departamentą, kai ir taip jautiesi saugus, juk aplink visi savi. Kaiminystėje vien tik truputį sutrikę pasikeitus laikams buvę kolegos, ankščiau ne kartą sutikti didžiosios tėvynės organizuotuose mokymuose.
Tapus NATO ir ES nariais, saugumas tapo beveik absoliutus. Kaip galima ko nors bijoti, kai bent keletą tūkstančių kilometrų aplink vien tik kolegos, partneriai ar seni draugai. Į klausimą, ar verta toliau palaikyti VSD, reikėtų atsakyti, kad, jeigu Departamentas iki šiol gyvavo tarp mūsų kaip liga, dar nereiškia, kad jis ir toliau turi gyvuoti.
Į klausimą, kodėl tiek metų pogrindyje ramiai tūnojusi ir planus rezgusi draugija smogė būtent dabar iki galo neatsakyta. Vieni pirmųjų atsakymą į šį klausymą pateikė XIII a. mistikai, kurie pasitelkę astrologiją ir numerologiją prieš 700 metų tiksliai išpranašavo 2006 rugpjūčio trečiadienį prasidėsiantį tamplierių sąmokslą.
Šiuolaikiniai aiškintojai pateikia daug žemiškesnes ir paprastesnes versijas. Draugijos rėmėjai ar bent jiems širdyje prijaučiantys, pagrindine tokio ankstyvo starto priežastimi laiko psichologinį draugijos narių išsekimą. Viskas neva prasidėjo tada, kai ilgą laiką priešinęsis draugijos įtakai agentas buvo išsiųstas pasisvečiuoti pas senus draugus ir pailsėti nuo darbų į kaimyninę Baltarusiją. Kaip pranešė patikimi šaltiniai (ką gali žinoti, gal buvę kartu kambaryje) agentas po relaksacijos seanso grįžo toks išvargęs, jog neturėdamas jėgų nueiti į tualetą, nutarė visiems pro langą parodyti, ką mano apie svečią šalį. Nelaimei, bandymas baigėsi nelygia kova su žemės trauka.
Šis nutikimas nejuokais išgąsdino visą draugiją ir sukėlė baisią sumaištį. Dalis draugijos narių išsigando, jog įtemptas darbas ir jiem gali pasibaigti iškritimu iš devinto aukšto ar net iš Kėdės. Rimtai padėtį VSD įvertino ir politologai tiesioginiame „Spaudos klubo“ eteryje pripažinę, kad Saugumas „susijaudino“. Nusiraminusi ir įvertinusi padėtį draugija pasiryžo sunaikinti šią gyvenimus griaunančią instituciją nedelsiant.
Šiek tiek kitokią šių įvykių versiją pateikia negausi VSD saugotojų kuopelė, paranojiškai visur aplink matanti priešus. Anot jų, kelionė į Brestą buvo ne rūpinimosi kolegos sveikata, o nuožmios kovos tarp VSD išsaugojimo šalininkų ir slaptosios draugijos rezultatas. Ši, nauja ir faktais nepagrįsta versija, suvienijo VSD sargus siekiant bendro tikslo – Departamento veiklos tyrimo. Iškilus grėsmei realiai grėsmei, draugija suprato, kad būtina veikti nedelsiant, t.y. nelaukiant kol bus atskleistas jų sąmokslas.
Keliolika planavimo metų nenuėjo „šuniui ant uodegos“. Iškovotos pozicijos departamento vadovybėje suderė prielaidas sėkmingai įgyvendinti sunaikinimo iš vidaus strategiją. Pradėta buvo atsisakant pačios nereikalingiausios funkcijos – kontržvalgybos. Kontržvalgyba galima pavadinti informacijos rinkimą ir analizę bei operatyvinę veiklą skirtą apsaugoti valstybę (o taip pat ir patį VSD), nuo priešiškų žvalgybos agentūrų veiksmų. Kadangi Lietuvoje aktyviai veikia tik NATO bei ES valstybių (t.y. sąjungininkų) ir buvusių SSRS šalių (t.y. senų draugų) žvalgybos, tikėjimas galimomis grėsmėmis saugumui tėra labai sunki paranojos forma. Taigi, departamento vadovo ir vieno iš „VSD sunaikinimo draugijos“ lyderių sprendimas po truputi atleidinėti kontržvalgybos pareigūnus (pradedant nuo aukščiausių) yra sistemingas ir solidus žingsnis įgyvendinant galutinį tikslą.
Tiems, kurie paranojiškai tiki, kad Lietuva nėra saugi iš visų pusių apsupta sąjungininkų, partnerių ir draugų, galima pateikti dar keletą argumentų. Lietuvoje, kur mūsų gyvena vos 3000000 ir visi visus pažįstame, slapta pasiekti blogų kėslų tiesiog neįmanoma. Juk visiškai natūralu, kad VSD vadovas puikiai žino, ką jo senų draugų iš Rytų verslo interesus atstovaujantis ambicingas verslininkas veikia Lietuvoje. Maža to, pats verslininkas viešai deklaruoja, kad yra nupirkęs „nemažai parlamentinių partijų“, taigi net Immanuelis Kantas pripažintų, jog kažkokios pažymos tėra popieriaus gadinimas. Tokioje skaidrioje aplinkoje, kur informacijos sklaida neribojama, nereikalingos yra ne tik kontržvalgybos, bet ir kitos VSD atliekamos funkcijos.
Įvertinus paskutinius rezultatus matyti, jog kovoje „už“ ar „prieš“ VSD išlikimą kol kas pirmauja dviejų valstybės vadovų bei Immanuelio (kur VSD vadovas su juo susipažino istorija nutyli) palaikoma ir nenuginčijama logika besiremianti „VSD sunaikinimo draugija. Vis dėlto, nereikėtų dar nurašyti ir aklai kovojančio už VSD išlikimą paranojiško bei neišprususio Seimo, kurio pusėje tėra tik Konstitucija.
Tikiuosi tęsinio nebus
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Lietuvoje vis aktyviau veikia viena netradicinė organizacija – „VSD sunaikinimo draugija“. Nemažai signalų rodo, kad ši organizacija, augusi ir stiprėjusi kelioliką metų, pagaliau pasiryžo smogti lemiamą smūgį, ir sunaikinti VSD visiems laikams. Nors draugijos lyderių dar niekam nepavyko išaiškinti, tačiau akivaizdu, jog Departamento vadovas šioje draugijoje groja tikrai ne paskutiniu smuiku.
Kada susikūrė ši organizacija nėra žinoma, tačiau idėjos skleistis pradėjo tik atgavus nepriklausomybę. Didelė dalis naujai sukurto departamento jautė, kad departamentas neturi vidinės vertės ir yra tiesiog bereikalinga institucija. Kam steigti Saugumo departamentą, kai ir taip jautiesi saugus, juk aplink visi savi. Kaiminystėje vien tik truputį sutrikę pasikeitus laikams buvę kolegos, ankščiau ne kartą sutikti didžiosios tėvynės organizuotuose mokymuose.
Tapus NATO ir ES nariais, saugumas tapo beveik absoliutus. Kaip galima ko nors bijoti, kai bent keletą tūkstančių kilometrų aplink vien tik kolegos, partneriai ar seni draugai. Į klausimą, ar verta toliau palaikyti VSD, reikėtų atsakyti, kad, jeigu Departamentas iki šiol gyvavo tarp mūsų kaip liga, dar nereiškia, kad jis ir toliau turi gyvuoti.
Į klausimą, kodėl tiek metų pogrindyje ramiai tūnojusi ir planus rezgusi draugija smogė būtent dabar iki galo neatsakyta. Vieni pirmųjų atsakymą į šį klausymą pateikė XIII a. mistikai, kurie pasitelkę astrologiją ir numerologiją prieš 700 metų tiksliai išpranašavo 2006 rugpjūčio trečiadienį prasidėsiantį tamplierių sąmokslą.
Šiuolaikiniai aiškintojai pateikia daug žemiškesnes ir paprastesnes versijas. Draugijos rėmėjai ar bent jiems širdyje prijaučiantys, pagrindine tokio ankstyvo starto priežastimi laiko psichologinį draugijos narių išsekimą. Viskas neva prasidėjo tada, kai ilgą laiką priešinęsis draugijos įtakai agentas buvo išsiųstas pasisvečiuoti pas senus draugus ir pailsėti nuo darbų į kaimyninę Baltarusiją. Kaip pranešė patikimi šaltiniai (ką gali žinoti, gal buvę kartu kambaryje) agentas po relaksacijos seanso grįžo toks išvargęs, jog neturėdamas jėgų nueiti į tualetą, nutarė visiems pro langą parodyti, ką mano apie svečią šalį. Nelaimei, bandymas baigėsi nelygia kova su žemės trauka.
Šis nutikimas nejuokais išgąsdino visą draugiją ir sukėlė baisią sumaištį. Dalis draugijos narių išsigando, jog įtemptas darbas ir jiem gali pasibaigti iškritimu iš devinto aukšto ar net iš Kėdės. Rimtai padėtį VSD įvertino ir politologai tiesioginiame „Spaudos klubo“ eteryje pripažinę, kad Saugumas „susijaudino“. Nusiraminusi ir įvertinusi padėtį draugija pasiryžo sunaikinti šią gyvenimus griaunančią instituciją nedelsiant.
Šiek tiek kitokią šių įvykių versiją pateikia negausi VSD saugotojų kuopelė, paranojiškai visur aplink matanti priešus. Anot jų, kelionė į Brestą buvo ne rūpinimosi kolegos sveikata, o nuožmios kovos tarp VSD išsaugojimo šalininkų ir slaptosios draugijos rezultatas. Ši, nauja ir faktais nepagrįsta versija, suvienijo VSD sargus siekiant bendro tikslo – Departamento veiklos tyrimo. Iškilus grėsmei realiai grėsmei, draugija suprato, kad būtina veikti nedelsiant, t.y. nelaukiant kol bus atskleistas jų sąmokslas.
Keliolika planavimo metų nenuėjo „šuniui ant uodegos“. Iškovotos pozicijos departamento vadovybėje suderė prielaidas sėkmingai įgyvendinti sunaikinimo iš vidaus strategiją. Pradėta buvo atsisakant pačios nereikalingiausios funkcijos – kontržvalgybos. Kontržvalgyba galima pavadinti informacijos rinkimą ir analizę bei operatyvinę veiklą skirtą apsaugoti valstybę (o taip pat ir patį VSD), nuo priešiškų žvalgybos agentūrų veiksmų. Kadangi Lietuvoje aktyviai veikia tik NATO bei ES valstybių (t.y. sąjungininkų) ir buvusių SSRS šalių (t.y. senų draugų) žvalgybos, tikėjimas galimomis grėsmėmis saugumui tėra labai sunki paranojos forma. Taigi, departamento vadovo ir vieno iš „VSD sunaikinimo draugijos“ lyderių sprendimas po truputi atleidinėti kontržvalgybos pareigūnus (pradedant nuo aukščiausių) yra sistemingas ir solidus žingsnis įgyvendinant galutinį tikslą.
Tiems, kurie paranojiškai tiki, kad Lietuva nėra saugi iš visų pusių apsupta sąjungininkų, partnerių ir draugų, galima pateikti dar keletą argumentų. Lietuvoje, kur mūsų gyvena vos 3000000 ir visi visus pažįstame, slapta pasiekti blogų kėslų tiesiog neįmanoma. Juk visiškai natūralu, kad VSD vadovas puikiai žino, ką jo senų draugų iš Rytų verslo interesus atstovaujantis ambicingas verslininkas veikia Lietuvoje. Maža to, pats verslininkas viešai deklaruoja, kad yra nupirkęs „nemažai parlamentinių partijų“, taigi net Immanuelis Kantas pripažintų, jog kažkokios pažymos tėra popieriaus gadinimas. Tokioje skaidrioje aplinkoje, kur informacijos sklaida neribojama, nereikalingos yra ne tik kontržvalgybos, bet ir kitos VSD atliekamos funkcijos.
Įvertinus paskutinius rezultatus matyti, jog kovoje „už“ ar „prieš“ VSD išlikimą kol kas pirmauja dviejų valstybės vadovų bei Immanuelio (kur VSD vadovas su juo susipažino istorija nutyli) palaikoma ir nenuginčijama logika besiremianti „VSD sunaikinimo draugija. Vis dėlto, nereikėtų dar nurašyti ir aklai kovojančio už VSD išlikimą paranojiško bei neišprususio Seimo, kurio pusėje tėra tik Konstitucija.
Tikiuosi tęsinio nebus
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Tuesday, October 24
Mišri savivaldybių tarybų rinkimų sistema – perėjimas prie savivaldos
Šiuo metu Lietuvoje savivaldybių tarybos renkamos pagal proporcinę rinkimų sistemą, kai mandatai paskirstomi partijų sąrašams. Į savivaldybių tarybas patenka partijų, peržengusių 4 proc. barjerą, atstovai.
Esamos rinkimų tvarkos trūkumai
Nors proporcinė rinkimų sistema veikia daugelyje pasaulio šalių ir nesukelia neigiamų efektų, Lietuvoje atsiranda problema dėl skirtingų Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų tvarkų atsirandančios asimetrijos.
Toks mišrios ir proporcinės sistemų derinys, koks yra Lietuvoje, sukuria situaciją, kai vietos savivalda tampa daug sunkiau prieinama piliečiams nei centrinė valdžia.
Pirmoji problema - varžoma teisė kandidatuoti į tarybos narius. Seimo rinkimuose vienmandatėje apygardoje kandidatuoti gali kiekvienas Lietuvos pilietis, atitinkantis formalius kriterijus ir surinkęs nustatytą kiekį jį remiančių rinkėjų parašų, tuo tarpu savivaldybių tarybų rinkimuose, kiekvienas norintis varžytis rinkimuose turi tapti partijos nariu, ar bent jau būti įrašytas į vienos partijų sąrašą t.y. pritarti partijos programai.
Antroji problema – silpnas tarybos narių ryšys su rinkėjais. Seimo nariai, išrinkti vienmandatėse rinkimų apygardose, privalo susitikinėti su rinkėjais, jie yra atskaitingi konkrečios teritorijos gyventojams, o daugelis tarybų narių žmonėms nepasiekiami.
Galimi sprendimai
Pirmąją problemą galima spręsti trimis būdais. Pirmasis variantas, jau siūlytas politologų, yra sudaryti vieną nepartinių sąrašą, kuriame varžytųsi save išsikėlę piliečiai. Nors toks būdas ir užtikrintų nepartiniams galimybę išsikelti save, bet politiškai nekorektiškas – taip sudarant sąrašą, jame gali atsidurti aršūs politiniai oponentai, o miestiečiams balsuojant tik už vieną sąrašo narį, į tarybą galėtų patekti gal net visas sąrašas.
Antrasis galimas sprendimas, jau veikia praktikoje. Estijoje po teismo išaiškinimo, jog draudimas nepartiniam kandidatuoti į savivaldybių tarybas prieštarauja konstitucijai, buvo leista registruoti sąrašus, kuriame tėra vienas žmogus.
Nors toks sprendimas iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškas, yra ir jo trūkumų. Rinkimuose dalyvaujant, pvz., 6 partijoms ir vienam vienasmeniui sąrašui, yra įmanoma tokia situacija, kai vieno asmens sąrašas, gauna 70 proc. rinkėjų balsų, viena partija 13 proc., o kitos gauna mažiau nei 4 proc. Kadangi vienasmenis sąrašas gauna tik vieną vietą taryboje, o partijos gavusios mažiau nei 4 proc. vietų taryboje negauna, taryboje absoliučią daugumą gautų partija, gavusi tik 13 proc. rinkėjų pasitikėjimą. Didėjant nepriklausomų kandidatų ir partijų skaičiui tokia tikimybė didėja. Trečioji alternatyva - mišrios rinkimų sistemos pritaikymas savivaldybių tarybų rinkimuose. Nors ši sistema taip pat turi trūkumų, ji - sprendimas siekiant leisti piliečiams aktyviau dalyvauti savivaldoje.
Mišrios sistemos efektai
Svarbiausias neigiamas efektas atsiranda dėl poreikio kiekvieną savivaldybę suskirstyti į panašaus rinkėjų skaičiaus vienmandates rinkimų apygardas. Toks apygardų skirstymas žinoma visiškai neatitiktų egzistuojančių seniūnijų ribų. Antrasis trūkumas - didesnis tokios sistemos pažeidžiamumas korupcinėmis priemonėmis, bet šio efekto būtų galima išvengti griežtinant rinkimų finansų kontrolę.
Galima išskirti ir vieną neutralų efektą, kurį tikrai sąlygos rinkimų sistemos keitimas. Sumažintas pagal proporcinę rinkimų sistemą renkamų tarybos narių skaičius padidins patekimo į tarybą slenkstį. Toks pat jis liks tik didžiausiose (Vilniuje) savivaldybėse, kur renkamas 51 savivaldybė tarybos narys. Mažiausiose savivaldybėse slenkstis barjeras padidėss nuo 4 iki 8 procentų.
Tai žinoma nėra naudinga mažoms partijoms, ypač neturinčioms stiprių regioninių lyderių, tačiau naudinga didžiosioms partijoms.
Nors mišri rinkimų sistemą ir nereformuos savivaldos iš principo, bei neišspręs daugelio savivaldos problemų, tačiau pagerins komunikaciją tarp gyventojų ir pirmosios grandies valdžios. Tai gali tapti geru pagrindu tolesnei savivaldos reformai.
Įtaka institucijoms ir partinei sistemai
Teiginys, jog leidus piliečiams patiems išsikelti savo kandidatūras vietos tarybų rinkimuose, jie pakeis partijas, nepagrįstas. Praktika rodo, jog piliečiai nėra linkę balsuoti už pavienius kandidatus, todėl nepartiniai kandidatai, patenkantys į savivaldybių tarybas, būtų greičiau išimtis, o ne taisyklė. Priešingai, nauja tvarka padidintų konkurenciją tarp partijų.
Kitų šalių rinkimų praktika rodo, jog mišri sistema lemia dvipartinę, o proporcinė sistema – daugiapartinę partinę sistemą. Taigi proporcinės rinkimų sistemos pakeitimas mišria lemtų smulkių partijų pasitraukimą iš partinės sistemos.
Maža to, kadangi ir vienmandatėse rinkimų apygardose, ir daugiamandatėje apygardoje daugiausia šansų turėtų didžiausią rinkėjų pasitikėjimą turinčios partijos, galima tikėtis stabilesnės daugumos ir siauresnių koalicijų savivaldybių tarybose. Po kurio laiko partijų atstovavimas regionuose turėtų supanašėti su nacionaliniu lygmeniu, iškiltų kelios didžiausią pasitikėjimą turinčios partijos.
Naudingiausias rinkimų sistemos keitimas būtų didžiosioms partijoms, ypač populiariausioms -konservatorių ir socialdemokratų. Mažesnėms parlamentinėms partijoms reali nauda priklausytų nuo jų sugebėjimo mobilizuotis. Mažoms partijoms, gaunančioms tik 1-2 mandatus savivaldybių tarybose, rinkimų tvarkos pakeitimas gali būti politinės mirties nuosprendis.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Esamos rinkimų tvarkos trūkumai
Nors proporcinė rinkimų sistema veikia daugelyje pasaulio šalių ir nesukelia neigiamų efektų, Lietuvoje atsiranda problema dėl skirtingų Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų tvarkų atsirandančios asimetrijos.
Toks mišrios ir proporcinės sistemų derinys, koks yra Lietuvoje, sukuria situaciją, kai vietos savivalda tampa daug sunkiau prieinama piliečiams nei centrinė valdžia.
Pirmoji problema - varžoma teisė kandidatuoti į tarybos narius. Seimo rinkimuose vienmandatėje apygardoje kandidatuoti gali kiekvienas Lietuvos pilietis, atitinkantis formalius kriterijus ir surinkęs nustatytą kiekį jį remiančių rinkėjų parašų, tuo tarpu savivaldybių tarybų rinkimuose, kiekvienas norintis varžytis rinkimuose turi tapti partijos nariu, ar bent jau būti įrašytas į vienos partijų sąrašą t.y. pritarti partijos programai.
Antroji problema – silpnas tarybos narių ryšys su rinkėjais. Seimo nariai, išrinkti vienmandatėse rinkimų apygardose, privalo susitikinėti su rinkėjais, jie yra atskaitingi konkrečios teritorijos gyventojams, o daugelis tarybų narių žmonėms nepasiekiami.
Galimi sprendimai
Pirmąją problemą galima spręsti trimis būdais. Pirmasis variantas, jau siūlytas politologų, yra sudaryti vieną nepartinių sąrašą, kuriame varžytųsi save išsikėlę piliečiai. Nors toks būdas ir užtikrintų nepartiniams galimybę išsikelti save, bet politiškai nekorektiškas – taip sudarant sąrašą, jame gali atsidurti aršūs politiniai oponentai, o miestiečiams balsuojant tik už vieną sąrašo narį, į tarybą galėtų patekti gal net visas sąrašas.
Antrasis galimas sprendimas, jau veikia praktikoje. Estijoje po teismo išaiškinimo, jog draudimas nepartiniam kandidatuoti į savivaldybių tarybas prieštarauja konstitucijai, buvo leista registruoti sąrašus, kuriame tėra vienas žmogus.
Nors toks sprendimas iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškas, yra ir jo trūkumų. Rinkimuose dalyvaujant, pvz., 6 partijoms ir vienam vienasmeniui sąrašui, yra įmanoma tokia situacija, kai vieno asmens sąrašas, gauna 70 proc. rinkėjų balsų, viena partija 13 proc., o kitos gauna mažiau nei 4 proc. Kadangi vienasmenis sąrašas gauna tik vieną vietą taryboje, o partijos gavusios mažiau nei 4 proc. vietų taryboje negauna, taryboje absoliučią daugumą gautų partija, gavusi tik 13 proc. rinkėjų pasitikėjimą. Didėjant nepriklausomų kandidatų ir partijų skaičiui tokia tikimybė didėja. Trečioji alternatyva - mišrios rinkimų sistemos pritaikymas savivaldybių tarybų rinkimuose. Nors ši sistema taip pat turi trūkumų, ji - sprendimas siekiant leisti piliečiams aktyviau dalyvauti savivaldoje.
Mišrios sistemos efektai
Svarbiausias neigiamas efektas atsiranda dėl poreikio kiekvieną savivaldybę suskirstyti į panašaus rinkėjų skaičiaus vienmandates rinkimų apygardas. Toks apygardų skirstymas žinoma visiškai neatitiktų egzistuojančių seniūnijų ribų. Antrasis trūkumas - didesnis tokios sistemos pažeidžiamumas korupcinėmis priemonėmis, bet šio efekto būtų galima išvengti griežtinant rinkimų finansų kontrolę.
Galima išskirti ir vieną neutralų efektą, kurį tikrai sąlygos rinkimų sistemos keitimas. Sumažintas pagal proporcinę rinkimų sistemą renkamų tarybos narių skaičius padidins patekimo į tarybą slenkstį. Toks pat jis liks tik didžiausiose (Vilniuje) savivaldybėse, kur renkamas 51 savivaldybė tarybos narys. Mažiausiose savivaldybėse slenkstis barjeras padidėss nuo 4 iki 8 procentų.
Tai žinoma nėra naudinga mažoms partijoms, ypač neturinčioms stiprių regioninių lyderių, tačiau naudinga didžiosioms partijoms.
Nors mišri rinkimų sistemą ir nereformuos savivaldos iš principo, bei neišspręs daugelio savivaldos problemų, tačiau pagerins komunikaciją tarp gyventojų ir pirmosios grandies valdžios. Tai gali tapti geru pagrindu tolesnei savivaldos reformai.
Įtaka institucijoms ir partinei sistemai
Teiginys, jog leidus piliečiams patiems išsikelti savo kandidatūras vietos tarybų rinkimuose, jie pakeis partijas, nepagrįstas. Praktika rodo, jog piliečiai nėra linkę balsuoti už pavienius kandidatus, todėl nepartiniai kandidatai, patenkantys į savivaldybių tarybas, būtų greičiau išimtis, o ne taisyklė. Priešingai, nauja tvarka padidintų konkurenciją tarp partijų.
Kitų šalių rinkimų praktika rodo, jog mišri sistema lemia dvipartinę, o proporcinė sistema – daugiapartinę partinę sistemą. Taigi proporcinės rinkimų sistemos pakeitimas mišria lemtų smulkių partijų pasitraukimą iš partinės sistemos.
Maža to, kadangi ir vienmandatėse rinkimų apygardose, ir daugiamandatėje apygardoje daugiausia šansų turėtų didžiausią rinkėjų pasitikėjimą turinčios partijos, galima tikėtis stabilesnės daugumos ir siauresnių koalicijų savivaldybių tarybose. Po kurio laiko partijų atstovavimas regionuose turėtų supanašėti su nacionaliniu lygmeniu, iškiltų kelios didžiausią pasitikėjimą turinčios partijos.
Naudingiausias rinkimų sistemos keitimas būtų didžiosioms partijoms, ypač populiariausioms -konservatorių ir socialdemokratų. Mažesnėms parlamentinėms partijoms reali nauda priklausytų nuo jų sugebėjimo mobilizuotis. Mažoms partijoms, gaunančioms tik 1-2 mandatus savivaldybių tarybose, rinkimų tvarkos pakeitimas gali būti politinės mirties nuosprendis.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Saturday, September 23
Lietuvos saugumo departamentas – Rusijos interesų įkaitas?
Pastarąsias savaites visi, kas tik turi energijos, lyg susitarę kala prie sienos Valstybės saugumo departamentą (VSD), nesibodėdami užvožti ir su jais sąsajų nemažai turintiems Užsienio reikalų ministerijos pareigūnams. Tiesa, atsiranda ir užtarėjų, bandančių prigesinti užkaitusias aistras ir teigiančių, jog skandalas tėra rusų provokacija.
Visos šios istorijos paradoksas yra tas, kad kaltę verčiantys Rusijai „valstybininkai“, patys to nenorėdami, gina Rusijos interesus.
Turbūt kiekvienam mąstančiam žmogui akivaizdu, kad Rusijos slaptosios tarnybos apie tai, kas vyksta Lietuvoje, kas sieja Lietuvos politikus su Rusijos verslu, kas buvo ar yra KGB ar FSB agentai, žino kur kas daugiau nei paprastas Lietuvos pilietis, Seimo narys, o galbūt ir VSD agentai.
Turint tiek informacijos visai nebūtina kurti pasakiškų istorijų apie prezidento slaptą aistrą atiminėti saldainius iš vaikų ar apie KGB, “Mossad” ir CIA trigubą agentą, samdomą žudiką Vytautą Landsbergį. Užtenka pasirausti savo archyve ir ištraukti kokį nešvarų faktą (o tokių jie turi tikrai ne vieną) apie žinomą Lietuvos politiką ar aukštą pareigūną ir, lyg netyčia, prasitarti apie tai vienam kitam smalsiam žurnalistui. Kaip viskas vyksta toliau, visi žinome.
Kaip vieną panašios istorijos pavyzdį galima prisiminti ir nelabai seną KGB rezervistų skandalą, į kurį buvo įsipainiojęs pats VSD vadovas Arvydas Pocius.
Šis skandalas, kaip ir dabartinis, buvo pavadintas suinteresuotų Lietuvos politinės sistemos nestabilumu politinių jėgų provokacija. Provokacijos paremtos faktais, o ne melu, buvo galima labai lengvai išvengti. Tereikėjo vos keliems veikėjams žinomus faktus laiku pateikti ištirti, o tyrimo rezultatus pateikti visuomenei. Tai būtų sutrukdę provokatoriams sukelti chaosą jiems patogiu laiku.
Kyla pagrįstas klausimas: ar VSD pareigūnai, slėpdami informaciją apie politikų bei valstybės tarnautojų nešvarią praeitį arba dabartį ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo kitų teisėsaugos institucijų, nevykdydami tyrimų ir neskelbdami jų rezultatų, saugo Lietuvos politinę sistemą nuo griūties? Ar priešingai, sudaro galimybę Rusijai dar ir dar kartą smogti Lietuvos politinei sistemai.
Galima prisiminti ir dar vieną šių dienų herojų – V. Uspaskichą. Jo neva rašoma knyga turbūt išgąsdino ne vieną Lietuvos politiką: apie V.Uspaskicho provokacijas jau įspėjo VSD, o atremti jo šmeižtą teigė esąs pasiruošęs net pats prezidentas. Išgąsčio priežastis turbūt nėra autoriaus begalinė fantazija ir gebėjimas kurti įtikinamas, tačiau išgalvotas istorijas. Priešingai, visi išsigando tikrų, nors ir savaip interpretuotų faktų, kurių tremtyje esantis Kėdainių kunigaikštis žino tikrai ne vieną.
Galimą spėti, kad nemaža šių faktų dalis puikiai yra žinoma ir VSD. Matyt, bėda ta, kad net jei šie faktai ir buvo ištirti, tyrimų rezultatai iki šiol guli paslėpti Departamento pareigūnų stalčiuose, taip, neva, saugant politinį stabilumą.
Ar ne VSD, Generalinė prokuratūra ir kitos teisėsaugos institucijos ištirti šiuos faktus, o visuomenei paskelbti tyrimo rezultatus, dar prieš Rusijos agentams panaudojant tai kaip priemonę destabilizuoti Lietuvos politinę sistemą?
Valstybė tikrai būtų daug saugesnė, jei VSD ne miegotų lyg meškinas žiemos miegu savo glėbyje saugodamas paslaptis, o aktyviai veikdamas ir informuodamas visuomenę užbėgtų provokatoriams už akių, sustabdydamas spekuliacijas faktais. Juk jei vienintelis Rusijos provokatorių ginklas liktų tik melas, Kremliaus žvalgybų rengiamos provokacijos tikrai nebūtų efektyvios. Ne veltui sakoma, kad „melo kojos trumpos“.
Esant dabartinei situacijai, iš VSD tikėtis aktyvios veiklos strategijos būtų pernelyg naivu. Ir nei A. Pociaus, nei visos VSD vadovybės pakeitimas naujais, tačiau „seno sukirpimo“ agentais nepažadins kietai miegančio meškino – Valstybės saugumo departamento.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Visos šios istorijos paradoksas yra tas, kad kaltę verčiantys Rusijai „valstybininkai“, patys to nenorėdami, gina Rusijos interesus.
Turbūt kiekvienam mąstančiam žmogui akivaizdu, kad Rusijos slaptosios tarnybos apie tai, kas vyksta Lietuvoje, kas sieja Lietuvos politikus su Rusijos verslu, kas buvo ar yra KGB ar FSB agentai, žino kur kas daugiau nei paprastas Lietuvos pilietis, Seimo narys, o galbūt ir VSD agentai.
Turint tiek informacijos visai nebūtina kurti pasakiškų istorijų apie prezidento slaptą aistrą atiminėti saldainius iš vaikų ar apie KGB, “Mossad” ir CIA trigubą agentą, samdomą žudiką Vytautą Landsbergį. Užtenka pasirausti savo archyve ir ištraukti kokį nešvarų faktą (o tokių jie turi tikrai ne vieną) apie žinomą Lietuvos politiką ar aukštą pareigūną ir, lyg netyčia, prasitarti apie tai vienam kitam smalsiam žurnalistui. Kaip viskas vyksta toliau, visi žinome.
Kaip vieną panašios istorijos pavyzdį galima prisiminti ir nelabai seną KGB rezervistų skandalą, į kurį buvo įsipainiojęs pats VSD vadovas Arvydas Pocius.
Šis skandalas, kaip ir dabartinis, buvo pavadintas suinteresuotų Lietuvos politinės sistemos nestabilumu politinių jėgų provokacija. Provokacijos paremtos faktais, o ne melu, buvo galima labai lengvai išvengti. Tereikėjo vos keliems veikėjams žinomus faktus laiku pateikti ištirti, o tyrimo rezultatus pateikti visuomenei. Tai būtų sutrukdę provokatoriams sukelti chaosą jiems patogiu laiku.
Kyla pagrįstas klausimas: ar VSD pareigūnai, slėpdami informaciją apie politikų bei valstybės tarnautojų nešvarią praeitį arba dabartį ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo kitų teisėsaugos institucijų, nevykdydami tyrimų ir neskelbdami jų rezultatų, saugo Lietuvos politinę sistemą nuo griūties? Ar priešingai, sudaro galimybę Rusijai dar ir dar kartą smogti Lietuvos politinei sistemai.
Galima prisiminti ir dar vieną šių dienų herojų – V. Uspaskichą. Jo neva rašoma knyga turbūt išgąsdino ne vieną Lietuvos politiką: apie V.Uspaskicho provokacijas jau įspėjo VSD, o atremti jo šmeižtą teigė esąs pasiruošęs net pats prezidentas. Išgąsčio priežastis turbūt nėra autoriaus begalinė fantazija ir gebėjimas kurti įtikinamas, tačiau išgalvotas istorijas. Priešingai, visi išsigando tikrų, nors ir savaip interpretuotų faktų, kurių tremtyje esantis Kėdainių kunigaikštis žino tikrai ne vieną.
Galimą spėti, kad nemaža šių faktų dalis puikiai yra žinoma ir VSD. Matyt, bėda ta, kad net jei šie faktai ir buvo ištirti, tyrimų rezultatai iki šiol guli paslėpti Departamento pareigūnų stalčiuose, taip, neva, saugant politinį stabilumą.
Ar ne VSD, Generalinė prokuratūra ir kitos teisėsaugos institucijos ištirti šiuos faktus, o visuomenei paskelbti tyrimo rezultatus, dar prieš Rusijos agentams panaudojant tai kaip priemonę destabilizuoti Lietuvos politinę sistemą?
Valstybė tikrai būtų daug saugesnė, jei VSD ne miegotų lyg meškinas žiemos miegu savo glėbyje saugodamas paslaptis, o aktyviai veikdamas ir informuodamas visuomenę užbėgtų provokatoriams už akių, sustabdydamas spekuliacijas faktais. Juk jei vienintelis Rusijos provokatorių ginklas liktų tik melas, Kremliaus žvalgybų rengiamos provokacijos tikrai nebūtų efektyvios. Ne veltui sakoma, kad „melo kojos trumpos“.
Esant dabartinei situacijai, iš VSD tikėtis aktyvios veiklos strategijos būtų pernelyg naivu. Ir nei A. Pociaus, nei visos VSD vadovybės pakeitimas naujais, tačiau „seno sukirpimo“ agentais nepažadins kietai miegančio meškino – Valstybės saugumo departamento.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Wednesday, September 13
Karo su terorizmu kaina: 62 tūkst. užmuštų ir 4,5 mln. pabėgėlių
Kare su terorizmu abi kovojančios pusės nužudė 62006 žmones, o dar 4,5 mln. pavertė pabėgėliais. Karas JAV jau kainavo daugiau nei reikėtų padengti visų neturtingų pasaulio šalių skolas.
Suskaičiavus visas nesuskaičiuojamas mirtis – sukilėlių bei Irako karių per 2003 metų invaziją, kurių mirčių neužfiksavo Vakarų žiniasklaida, ir žuvusių nuo žaizdų – aukų skaičius turbūt pasiektų 180 tūkstančių.
Tokius neįprastus statistinius duomenis pateikė britų dienraštis „The Independent“, remdamasis įvairių akademikų ir organizacijų duomenimis. Kol duomenys buvo apibendrinami, šis skaičius turėjo smarkiai išaugti, nes vien Afganistane naktį iš rugsėjo 9-osios į 10-ąją buvo nukauti 94 talibų kovotojai.
Tai yra pirmasis mėginimas krauju ir pinigais išmatuoti visą pasaulinių žiaurumų, prasidėjusių 2001 m. rugsėjį, kainą. Iki šių metų rugsėjo 9 dienos žuvusiais arba dingusiais be žinios yra pripažinti : - 5 308 civiliai ir 385 kariškiai Afganistane, 50,1 tūkst. civilių ir 2 899 kariškiai Irake bei 4 081 asmuo teroristinių išpuolių metu kitose pasaulio šalyse.
Irake dirbančių britų ir JAV akademikų apskaičiavimais, žuvusių civilių skaičius viršijo 10 tūkstančių jau prieš pustrečių metų. Šiandien aukų skaičius viršija 50 tūkstančių. Šis šuolis aiškinamas išaugusiu teroristinių aktų skaičiumi ir vietos valdžių nesugebėjimu užtikrinti tvarką.
Irako „kūnų skaičiuotojai“ priskaičiuoja tik tas aukas, kurios paminimos bent dviejų nepriklausomų žiniasklaidos šaltinių, taigi nepretenduoja į tikslumą. Irako sveikatos apsaugos ministerija pateikia daug didesnius skaičius.
Kiek Irako kariškių žuvo okupacijos metu, nežinoma iki šiol. Kita problema yra įvertinti žuvusių nuo sužeidimų skaičių bei aukas atsiradusias dėl krizės sveikatos apsaugos sistemoje. Ekspertų spėjimais, tokių aukų galėtų būti per 130 tūkstančių. Apklausus 988 šeimas gauti šiek tiek kitokie rezultatai - 98 tūkstančiai.
Sveikatos apsauga Irake - apgailėtinos būklės. Nuo 2003 metų 18 tūkst. gydytojų paliko Iraką. Iš likusių gydytojų maždaug 250 buvo pagrobti, o 65 nužudyti. Tai - vien 2005 metais. Iš 180 klinikų, kurias JAV planavo pastatyti dar 2005 metais, baigtos tik keturios, bet nė viena iš jų nebuvo atidaryta. Todėl lengvai pagydomos ligos tampa irakiečių mirties priežastimi. Net 70 proc. Mirštančiųjų – vaikai. Net ketvirtis visų Irako vaikų kenčia nuo blogos mitybos.
Žuvusiųjų Afganistane skaičius įvairias apskaičiavimais svyruoja tarp 4 541 ir 5 308. Čia neįskaičiuojami žuvę nuo sužeidimų ir pabėgėlių stovyklose. Tokių netiesioginių mirčių gali būti iki 20 tūkstančių.
JAV pabėgėlių komiteto duomenimis, 2,2 mln. afganų ir 888,7 tūkst. irakiečių užplūdo kaimynines šalis. Dar 153,2 tūkst. afganų ir 1,3 mln. irakiečių buvo priversti ieškoti kitos gyvenamosios vietos savo šalyje. Pagal apytikslius apskaičiavimus, apie 40 proc. vidutinės irakiečių klasės paliko šalį.
JAV Kongresas patvirtino 437 mlrd. dolerių (apie 1180 mlrd. litų) išlaidas karui su terorizmu. Ši suma daug didesnė nei kainavo Vietnamo ir Korėjos karai kartu paėmus. Padengti skurdžiausių pasaulio valstybių skolas reikėtų „tik“ 375 mlrd. (apie 1013 mlrd. litų). Britanijos vyriausybė karui su terorizmu išleido 4,5 mlrd. svarų. (22,5 mlrd. litų).
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Suskaičiavus visas nesuskaičiuojamas mirtis – sukilėlių bei Irako karių per 2003 metų invaziją, kurių mirčių neužfiksavo Vakarų žiniasklaida, ir žuvusių nuo žaizdų – aukų skaičius turbūt pasiektų 180 tūkstančių.
Tokius neįprastus statistinius duomenis pateikė britų dienraštis „The Independent“, remdamasis įvairių akademikų ir organizacijų duomenimis. Kol duomenys buvo apibendrinami, šis skaičius turėjo smarkiai išaugti, nes vien Afganistane naktį iš rugsėjo 9-osios į 10-ąją buvo nukauti 94 talibų kovotojai.
Tai yra pirmasis mėginimas krauju ir pinigais išmatuoti visą pasaulinių žiaurumų, prasidėjusių 2001 m. rugsėjį, kainą. Iki šių metų rugsėjo 9 dienos žuvusiais arba dingusiais be žinios yra pripažinti : - 5 308 civiliai ir 385 kariškiai Afganistane, 50,1 tūkst. civilių ir 2 899 kariškiai Irake bei 4 081 asmuo teroristinių išpuolių metu kitose pasaulio šalyse.
Irake dirbančių britų ir JAV akademikų apskaičiavimais, žuvusių civilių skaičius viršijo 10 tūkstančių jau prieš pustrečių metų. Šiandien aukų skaičius viršija 50 tūkstančių. Šis šuolis aiškinamas išaugusiu teroristinių aktų skaičiumi ir vietos valdžių nesugebėjimu užtikrinti tvarką.
Irako „kūnų skaičiuotojai“ priskaičiuoja tik tas aukas, kurios paminimos bent dviejų nepriklausomų žiniasklaidos šaltinių, taigi nepretenduoja į tikslumą. Irako sveikatos apsaugos ministerija pateikia daug didesnius skaičius.
Kiek Irako kariškių žuvo okupacijos metu, nežinoma iki šiol. Kita problema yra įvertinti žuvusių nuo sužeidimų skaičių bei aukas atsiradusias dėl krizės sveikatos apsaugos sistemoje. Ekspertų spėjimais, tokių aukų galėtų būti per 130 tūkstančių. Apklausus 988 šeimas gauti šiek tiek kitokie rezultatai - 98 tūkstančiai.
Sveikatos apsauga Irake - apgailėtinos būklės. Nuo 2003 metų 18 tūkst. gydytojų paliko Iraką. Iš likusių gydytojų maždaug 250 buvo pagrobti, o 65 nužudyti. Tai - vien 2005 metais. Iš 180 klinikų, kurias JAV planavo pastatyti dar 2005 metais, baigtos tik keturios, bet nė viena iš jų nebuvo atidaryta. Todėl lengvai pagydomos ligos tampa irakiečių mirties priežastimi. Net 70 proc. Mirštančiųjų – vaikai. Net ketvirtis visų Irako vaikų kenčia nuo blogos mitybos.
Žuvusiųjų Afganistane skaičius įvairias apskaičiavimais svyruoja tarp 4 541 ir 5 308. Čia neįskaičiuojami žuvę nuo sužeidimų ir pabėgėlių stovyklose. Tokių netiesioginių mirčių gali būti iki 20 tūkstančių.
JAV pabėgėlių komiteto duomenimis, 2,2 mln. afganų ir 888,7 tūkst. irakiečių užplūdo kaimynines šalis. Dar 153,2 tūkst. afganų ir 1,3 mln. irakiečių buvo priversti ieškoti kitos gyvenamosios vietos savo šalyje. Pagal apytikslius apskaičiavimus, apie 40 proc. vidutinės irakiečių klasės paliko šalį.
JAV Kongresas patvirtino 437 mlrd. dolerių (apie 1180 mlrd. litų) išlaidas karui su terorizmu. Ši suma daug didesnė nei kainavo Vietnamo ir Korėjos karai kartu paėmus. Padengti skurdžiausių pasaulio valstybių skolas reikėtų „tik“ 375 mlrd. (apie 1013 mlrd. litų). Britanijos vyriausybė karui su terorizmu išleido 4,5 mlrd. svarų. (22,5 mlrd. litų).
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Monday, September 11
Rugsėjo 11-oji: penkeri metai baimės
Praėjo jau penkeri metai nuo to laiko, kai “Al-Qaeda” teroristai nukreipė du keleivinius lėktuvus į Pasaulio prekybos centro bokštus Niujorke ir Pentagoną Vašingtone. Sakoma, jog 2001 m. rugsėjo 11-oji pakeitė pasaulį. Kokias išvadas apie tai, į kurią pusę suka pasaulis, galima daryti šiandien.
Niujorke kyla „Laisvės bokštas“
Praėjus penkeriems metam nelaimės pėdsakų beveik nebeliko. Pentagono pastatas jau suremontuotas, o Niujorke, Pasaulio prekybos centro vietoje, įsibėgėja statybos. Sugriautų pastatų vietoje iki 2012 metų turėtų būti įrengtas memorialinis parkas bei pastatyti dar keturi dangoraižiai. Aukščiausias jų – „Laisvės bokštas“ jau pradėtas statyti, o kitų dangoraižių projektai pristatyti prieš kelias dienas.
Statant „Laisvės bokštą“ - per pusės kilometro aukščio dangoraižį - išskirtinis dėmesys bus skiriamas saugumui.
Pastato šerdyje esantys specialūs gelbėtojų laiptai, liftai, atsarginiai išėjimai komunikacijos ir ventiliacijos sistema apsaugoti metro storio sutvirtinto betono sienomis. Statybos metu bus naudojamos karščiui ir ugniai atsparios medžiagos, o speciali konstrukcija turėtų padėti išvengti griuvimo net neatlaikius vienai ar kelioms atramoms. Iš išorės bokštas bus apsaugotas specialia stiklo ir plieno „užuolaida“, anot architektų, galinčia apsaugoti netgi nuo sprogimo. Bet svarbiausia ne pats pastatas, o žinia teroristams: „Jums nepavyks mūsų nugalėti“.
Niujorkiečiai kyla lėčiau
Niujorkiečiai tragedijos dar neužmiršo – mieste vis dar galima rasti tvyrančios baimės ir sumišimo atmosferos pėdsakų. Vos prieš kelias savaites „New York Times“ ir CBS užsakymu atliktos apklausos duomenimis, du trečdaliai (69 proc.) niujorkiečių vis dar yra labai susirūpinę dėl galimų teroristų išpuolių mieste. Šis rodiklis nedaug pasikeitė nuo 2001-ųjų rudens. Beveik trečdalis (29 proc.) miesto gyventojų teigė kasdien pagalvojantys apie Rugsėjo 11-ąją.
Nemaža dalis niujorkiečių iki šiol nesijaučia saugūs ir yra įsitikinę, jog teroristai bandys juos užpulti dar kartą. Ši mintis nesvetima visiems amerikiečiams ir didelei daliai europiečių. Viena šios baimės pasekmių - išaugęs smurtas prieš tuos, kurie laikomi potencialiais priešais. Iki 2001 metų rugsėjo 11-osios Amerikoje smurto prieš musulmonus atvejai buvo palyginti reti – apie 30 registruotų atvejų per metus. Nuo 2001 metų tokių atvejų kasmet registruojama per 150, o 2001 metais viršijo 450 (nesunku numanyt, jog dauguma jų užregistruoti iškart po rugsėjo 11-osios – per keturis mėnesius).
Vis dažniau musulmonus galima išgirsti save vadinant naujaisiais žydais.
Išmoktos pamokos
Akivaizdu, jog prezidentas Georgas W.Bushas išmoko perdaug karštligiškai į viską nereaguoti. Pirmosiomis dienomis po teroristų išpuolio JAV prezidentas pareikalavo visos informacijos apie galimus išpuolius valstijose ir buvo užverstas krūva nepatikrintos informacijos, kurią paprastai filtruoja vidutinio lygio saugumo analitikai.
Ant G. W. Busho stalo pakliuvo ir iš FTB Europos dalinio atkeliavusi informacija apie traukinyje etarp Pitsburgo ir Filadelfijos gabenamą branduolinį užtaisą. Tik kilus panikai paaiškėjo, jog į Baltuosius rūmus pakliuvo Ukrainoje nugirstas dviejų vyrų, besinaudojančių tualetu, pokalbis. Tokios įtemptos akimirkos turbūt ir įtikino prezidentą per daug neįsijausti.
Tuo tarpu JAV prezidento patarėjai lyg susitarę teigia, kad per pastaruosius penkerius metus daug sužinojo, kaip efektyviai kovoti su terorizmu. Jie, žinoma, teisūs. G.W.Bushas nesuklydo atsitraukdamas ir leisdamas visą darbą atlikti žvalgybininkams.
Bet nemažai išmoko ir teroristai. Radikalūs islamo dvasininkai, remiantys teroristus, sugeba Jungtines Valstijas pavaizduoti kaip patį žiauriausią okupantą ir musulmonų žudiką. Maža to, jie supranta, kad laikas yra jų pusėje. Kad ir kaip dažnai sąjungininkai praneša apie sulaikytus arba nukautus “Al-Qaeda” lyderius, pastaruosius pakeičia kiti - teroristų tinklui tarsi slibinui užauga naujos galvos.
Karas prieš terorizmą – priešo paieška
Rugsėjo 11-oji siejama su nauju pasaulio istorijos etapu pirmiausia todėl, kad iškarto po jos prasidėjo vienas keisčiausių karų pasaulio istorijoje – karas prieš terorizmą. Bet kiekviename kare būna dvi kariaujančios pusės, tačiau kas kariauja šiame kare, ne visada sugeba atsakyti net ir jo dalyviai.
Pirmaisiais metais JAV politika buvo sėkminga. JAV, 2001 m. spalį įsiveržusios į Afganistaną, greit nuvertė Talibano rėžimą bei sunaikino “Al-Qaeda” mokymų bazes.
Ar Irako karas buvo reikalingas karo su terorizmu etapas nesutariama iki šiol, o daugelis mano, kad jis netgi pablogino situaciją Artimuosiuose Rytuose. Nors sutarimo, ar karas buvo reikalingas, nėra, tačiau visi analitikai pripažįsta, kad kartą pradėjus būtina viską baigti iki galo, norint išvengti dar baisesnių pasekmių.
Yra akivaizdu, jog joks karas negali būti efektyvus, kol nėra iki galo išsiaiškinta, kas yra tikrasis priešas. O kad karas dar tikrai nelaimėtas, rodo ir besitęsiantys teroristų išpuoliai visame pasaulyje.
Komisijos išvados nė motais
Prieš dvejus metus JAV Kongreso sudaryta vadinamoji „Rugsėjo 11-osios komisija“, tyrusi su terorizmo aktais susijusias aplinkybes, paskelbė ataskaitą, kurioje siekė atsakyti į klausymą „Kaip tai nutiko?“
Komisijos išvados nėra tik kaltinanti ataskaita, kodėl teroristams pasisekė, o JAV „susimovė“. Tai precedento neturinti daugybės struktūrų, procesų ir žmonių, atsakingų dėl šalies saugumo, analizė. Pagrindinės komisijos išvados skelbia, jog JAV yra per didelės, biurokratija perdaug gremėzdiška, o visuomenė per atvira, kad visos skylės, per kurias gali prasprūsti teroristai, būtų uždarytos.
Nepaisant to, komisija pateikė 41 rekomendaciją, kaip šalį padaryti saugesnę ne tik nuo terorizmo ir ne tik ore. Praėjus penkeriems metams komisijos nariai akcentuoja, jog G.W.Busho administracijai, Kongresui ir privačiam sektoriui nepavyko veikti kryptingai įgyvendinant daugiau nei pusę rekomendacijų. Vienas iš pagrindinių pasiūlymų - gerinti diplomatinius santykius su musulmoniškomis šalimis taip sprendžiant terorizmo problemą.
Viena iš pagrindinių būdų, kuriuo JAV, Britanija, Ispanija bei kitos šalys nukentėjusios nuo terorizmo bando sustiprinti saugumą, yra papildomų kontrolės mechanizmų įvedimas bei jėgos struktūrų kompetencijos plėtimas. Toks nacionalinio saugumo stiprinimo būdas sulaukia nemaža priešininkų, besibaiminančių totalios piliečių kontrolės įvedimo.
Naujos intelektualinės paradigmos poreikis
Harvardo teisės mokyklos profesorius Alanas Dershowitzas teigia, kad demokratiniam pasauliui reikia naujo požiūrio į terorizmą ir modernias saugumo priemones, nes priešingu atveju demokratija gali tapti autoritarizmu.
Anot teisininko, demokratinės valstybės nors ir turi daug didesnę karinę galią, su mirčiai pasiryžusiais teroristais privalo kovoti „laikydama vieną ranką už nugaros.“ Jei demokratija galėtų naudoti „abi rankas“ – neturėtų teisinių ir moralinių apribojimų - kova su terorizmu būtų daug lengvesnė.
Totalitariniai rėžimai gali labai efektyviai spręsti vidinio saugumo problemas. Juk ir A.Hitleris, ir J.Stalinas, ir daugelis kitų diktatorių paprasčiausiai suimdavo ar išžudydavo visus potencialius teroristus, versdavo kiekvieną nešiotis identifikacijos dokumentus, kontroliavo žiniasklaidą ir nesudarydavo galimybės teroristams bendrauti bei skleisti baimę.
Akivaizdu, jog jokia demokratinė valstybė negali sau to leisti. Nors ir JAV ir Didžiojoje Britanijoje po teroristinių išpuolių įvestos saugumo priemonės vis dar leidžia daugumai piliečių jaustis laisvai, išpuoliams pasikartojus, gali tekti įvesti ir dar griežtesnes priemones.
Anot A.Dershowitzo, pagrindinė priežastis, kodėl tokios priemonės, kaip visų telefoninių pokalbių paklausymas negalėtų būti įvestas demokratijose, yra ta, kad žmonės nepasitiki valdžia. Jei visi būtų tikri, jog paklausymas būtų nutrauktas tik įsitikinus, jog pašnekovai nesusiję su terorizmu, o pokalbio turinys nebūtų panaudotas kitiems tikslams, daugelis piliečių neprieštarautų naujoms sekimo priemonėms.
Vis dėlto, ligšiolinė praktika rodo, jog valdžios institucijos dažnai mėgina piktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais. Demokratinių valstybių istorijoje gausybė atvejų, kai valdžioje esantys žmonės veikia ne gindami viešąjį interesą, o norėdami pakenkti savo politiniams oponentams.
Skandalas, kurį sukėlė VSD veiksmai prieš laikraštį, įrodo, jog ir Lietuva nėra išimtis.
Teisininkas teigia, jog tobulame pasaulyje ir valdžia gautų tai ko nori, ir žmonės išsaugotų savo privalumą, o sistema dirbtų tam, kad pagautų tikruosiuos blogiukus. Nesutikti su autoriaus nuomone galima tik vienu aspektu – tobulame pasaulyje nebūtų ką gaudyti.
Akivaizdu, kad tai, kas pradžioje buvo suvokiama, kaip prievartinė demokratijos ekspansija, sukėlė grėsmę net senosioms demokratijoms. Nuo diskusijos, kaip traktuoti terorizmą, kaip saugumą suderinti su demokratija, galų gale, kokia pasaulio tvarka padėtų išspręsti terorizmo problemą, sėkmės priklausys ir viso pasaulio likimas.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Niujorke kyla „Laisvės bokštas“
Praėjus penkeriems metam nelaimės pėdsakų beveik nebeliko. Pentagono pastatas jau suremontuotas, o Niujorke, Pasaulio prekybos centro vietoje, įsibėgėja statybos. Sugriautų pastatų vietoje iki 2012 metų turėtų būti įrengtas memorialinis parkas bei pastatyti dar keturi dangoraižiai. Aukščiausias jų – „Laisvės bokštas“ jau pradėtas statyti, o kitų dangoraižių projektai pristatyti prieš kelias dienas.
Statant „Laisvės bokštą“ - per pusės kilometro aukščio dangoraižį - išskirtinis dėmesys bus skiriamas saugumui.
Pastato šerdyje esantys specialūs gelbėtojų laiptai, liftai, atsarginiai išėjimai komunikacijos ir ventiliacijos sistema apsaugoti metro storio sutvirtinto betono sienomis. Statybos metu bus naudojamos karščiui ir ugniai atsparios medžiagos, o speciali konstrukcija turėtų padėti išvengti griuvimo net neatlaikius vienai ar kelioms atramoms. Iš išorės bokštas bus apsaugotas specialia stiklo ir plieno „užuolaida“, anot architektų, galinčia apsaugoti netgi nuo sprogimo. Bet svarbiausia ne pats pastatas, o žinia teroristams: „Jums nepavyks mūsų nugalėti“.
Niujorkiečiai kyla lėčiau
Niujorkiečiai tragedijos dar neužmiršo – mieste vis dar galima rasti tvyrančios baimės ir sumišimo atmosferos pėdsakų. Vos prieš kelias savaites „New York Times“ ir CBS užsakymu atliktos apklausos duomenimis, du trečdaliai (69 proc.) niujorkiečių vis dar yra labai susirūpinę dėl galimų teroristų išpuolių mieste. Šis rodiklis nedaug pasikeitė nuo 2001-ųjų rudens. Beveik trečdalis (29 proc.) miesto gyventojų teigė kasdien pagalvojantys apie Rugsėjo 11-ąją.
Nemaža dalis niujorkiečių iki šiol nesijaučia saugūs ir yra įsitikinę, jog teroristai bandys juos užpulti dar kartą. Ši mintis nesvetima visiems amerikiečiams ir didelei daliai europiečių. Viena šios baimės pasekmių - išaugęs smurtas prieš tuos, kurie laikomi potencialiais priešais. Iki 2001 metų rugsėjo 11-osios Amerikoje smurto prieš musulmonus atvejai buvo palyginti reti – apie 30 registruotų atvejų per metus. Nuo 2001 metų tokių atvejų kasmet registruojama per 150, o 2001 metais viršijo 450 (nesunku numanyt, jog dauguma jų užregistruoti iškart po rugsėjo 11-osios – per keturis mėnesius).
Vis dažniau musulmonus galima išgirsti save vadinant naujaisiais žydais.
Išmoktos pamokos
Akivaizdu, jog prezidentas Georgas W.Bushas išmoko perdaug karštligiškai į viską nereaguoti. Pirmosiomis dienomis po teroristų išpuolio JAV prezidentas pareikalavo visos informacijos apie galimus išpuolius valstijose ir buvo užverstas krūva nepatikrintos informacijos, kurią paprastai filtruoja vidutinio lygio saugumo analitikai.
Ant G. W. Busho stalo pakliuvo ir iš FTB Europos dalinio atkeliavusi informacija apie traukinyje etarp Pitsburgo ir Filadelfijos gabenamą branduolinį užtaisą. Tik kilus panikai paaiškėjo, jog į Baltuosius rūmus pakliuvo Ukrainoje nugirstas dviejų vyrų, besinaudojančių tualetu, pokalbis. Tokios įtemptos akimirkos turbūt ir įtikino prezidentą per daug neįsijausti.
Tuo tarpu JAV prezidento patarėjai lyg susitarę teigia, kad per pastaruosius penkerius metus daug sužinojo, kaip efektyviai kovoti su terorizmu. Jie, žinoma, teisūs. G.W.Bushas nesuklydo atsitraukdamas ir leisdamas visą darbą atlikti žvalgybininkams.
Bet nemažai išmoko ir teroristai. Radikalūs islamo dvasininkai, remiantys teroristus, sugeba Jungtines Valstijas pavaizduoti kaip patį žiauriausią okupantą ir musulmonų žudiką. Maža to, jie supranta, kad laikas yra jų pusėje. Kad ir kaip dažnai sąjungininkai praneša apie sulaikytus arba nukautus “Al-Qaeda” lyderius, pastaruosius pakeičia kiti - teroristų tinklui tarsi slibinui užauga naujos galvos.
Karas prieš terorizmą – priešo paieška
Rugsėjo 11-oji siejama su nauju pasaulio istorijos etapu pirmiausia todėl, kad iškarto po jos prasidėjo vienas keisčiausių karų pasaulio istorijoje – karas prieš terorizmą. Bet kiekviename kare būna dvi kariaujančios pusės, tačiau kas kariauja šiame kare, ne visada sugeba atsakyti net ir jo dalyviai.
Pirmaisiais metais JAV politika buvo sėkminga. JAV, 2001 m. spalį įsiveržusios į Afganistaną, greit nuvertė Talibano rėžimą bei sunaikino “Al-Qaeda” mokymų bazes.
Ar Irako karas buvo reikalingas karo su terorizmu etapas nesutariama iki šiol, o daugelis mano, kad jis netgi pablogino situaciją Artimuosiuose Rytuose. Nors sutarimo, ar karas buvo reikalingas, nėra, tačiau visi analitikai pripažįsta, kad kartą pradėjus būtina viską baigti iki galo, norint išvengti dar baisesnių pasekmių.
Yra akivaizdu, jog joks karas negali būti efektyvus, kol nėra iki galo išsiaiškinta, kas yra tikrasis priešas. O kad karas dar tikrai nelaimėtas, rodo ir besitęsiantys teroristų išpuoliai visame pasaulyje.
Komisijos išvados nė motais
Prieš dvejus metus JAV Kongreso sudaryta vadinamoji „Rugsėjo 11-osios komisija“, tyrusi su terorizmo aktais susijusias aplinkybes, paskelbė ataskaitą, kurioje siekė atsakyti į klausymą „Kaip tai nutiko?“
Komisijos išvados nėra tik kaltinanti ataskaita, kodėl teroristams pasisekė, o JAV „susimovė“. Tai precedento neturinti daugybės struktūrų, procesų ir žmonių, atsakingų dėl šalies saugumo, analizė. Pagrindinės komisijos išvados skelbia, jog JAV yra per didelės, biurokratija perdaug gremėzdiška, o visuomenė per atvira, kad visos skylės, per kurias gali prasprūsti teroristai, būtų uždarytos.
Nepaisant to, komisija pateikė 41 rekomendaciją, kaip šalį padaryti saugesnę ne tik nuo terorizmo ir ne tik ore. Praėjus penkeriems metams komisijos nariai akcentuoja, jog G.W.Busho administracijai, Kongresui ir privačiam sektoriui nepavyko veikti kryptingai įgyvendinant daugiau nei pusę rekomendacijų. Vienas iš pagrindinių pasiūlymų - gerinti diplomatinius santykius su musulmoniškomis šalimis taip sprendžiant terorizmo problemą.
Viena iš pagrindinių būdų, kuriuo JAV, Britanija, Ispanija bei kitos šalys nukentėjusios nuo terorizmo bando sustiprinti saugumą, yra papildomų kontrolės mechanizmų įvedimas bei jėgos struktūrų kompetencijos plėtimas. Toks nacionalinio saugumo stiprinimo būdas sulaukia nemaža priešininkų, besibaiminančių totalios piliečių kontrolės įvedimo.
Naujos intelektualinės paradigmos poreikis
Harvardo teisės mokyklos profesorius Alanas Dershowitzas teigia, kad demokratiniam pasauliui reikia naujo požiūrio į terorizmą ir modernias saugumo priemones, nes priešingu atveju demokratija gali tapti autoritarizmu.
Anot teisininko, demokratinės valstybės nors ir turi daug didesnę karinę galią, su mirčiai pasiryžusiais teroristais privalo kovoti „laikydama vieną ranką už nugaros.“ Jei demokratija galėtų naudoti „abi rankas“ – neturėtų teisinių ir moralinių apribojimų - kova su terorizmu būtų daug lengvesnė.
Totalitariniai rėžimai gali labai efektyviai spręsti vidinio saugumo problemas. Juk ir A.Hitleris, ir J.Stalinas, ir daugelis kitų diktatorių paprasčiausiai suimdavo ar išžudydavo visus potencialius teroristus, versdavo kiekvieną nešiotis identifikacijos dokumentus, kontroliavo žiniasklaidą ir nesudarydavo galimybės teroristams bendrauti bei skleisti baimę.
Akivaizdu, jog jokia demokratinė valstybė negali sau to leisti. Nors ir JAV ir Didžiojoje Britanijoje po teroristinių išpuolių įvestos saugumo priemonės vis dar leidžia daugumai piliečių jaustis laisvai, išpuoliams pasikartojus, gali tekti įvesti ir dar griežtesnes priemones.
Anot A.Dershowitzo, pagrindinė priežastis, kodėl tokios priemonės, kaip visų telefoninių pokalbių paklausymas negalėtų būti įvestas demokratijose, yra ta, kad žmonės nepasitiki valdžia. Jei visi būtų tikri, jog paklausymas būtų nutrauktas tik įsitikinus, jog pašnekovai nesusiję su terorizmu, o pokalbio turinys nebūtų panaudotas kitiems tikslams, daugelis piliečių neprieštarautų naujoms sekimo priemonėms.
Vis dėlto, ligšiolinė praktika rodo, jog valdžios institucijos dažnai mėgina piktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais. Demokratinių valstybių istorijoje gausybė atvejų, kai valdžioje esantys žmonės veikia ne gindami viešąjį interesą, o norėdami pakenkti savo politiniams oponentams.
Skandalas, kurį sukėlė VSD veiksmai prieš laikraštį, įrodo, jog ir Lietuva nėra išimtis.
Teisininkas teigia, jog tobulame pasaulyje ir valdžia gautų tai ko nori, ir žmonės išsaugotų savo privalumą, o sistema dirbtų tam, kad pagautų tikruosiuos blogiukus. Nesutikti su autoriaus nuomone galima tik vienu aspektu – tobulame pasaulyje nebūtų ką gaudyti.
Akivaizdu, kad tai, kas pradžioje buvo suvokiama, kaip prievartinė demokratijos ekspansija, sukėlė grėsmę net senosioms demokratijoms. Nuo diskusijos, kaip traktuoti terorizmą, kaip saugumą suderinti su demokratija, galų gale, kokia pasaulio tvarka padėtų išspręsti terorizmo problemą, sėkmės priklausys ir viso pasaulio likimas.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Monday, August 14
Kam priklauso terorizmo monopolis?
„Ne visi musulmonai yra teroristai, bet visi teroristai yra musulmonai“. Tokiu teiginiu būtų galima apibūdinti nemažos grupės vakariečių nuomonę apie musulmonus ir apie terorizmą.
Tokią demokratinės visuomenės poziciją dažnai stiprina ir didžiųjų Vakarų valstybių valdžia, po kiekvieno įvykdyto teroristinio akto įtariamuoju paskelbianti kiekvieną kilusį iš Artimųjų Rytų.
Nors žodis „terorizmas“ tapo kasdiene sąvoka, dažnas nesuvokia jos turinio ir sieja tik su musulmonų ekstremistų vykdomais išpuoliais. Oficialiai žodynuose terorizmas apibrėžiamas kaip prieš valdžią nukreipta politinio smurto forma, kurios tikslas sukurti baimės atmosferą ir taip priversti valdžią įgyvendinti teroristų tikslus.
Teroristiniu aktu galima vadinti bet kurį smurtinį nusikaltimą, kuriuo siekiama politinių tikslų. Vis dėlto, toks terorizmo supratimas nepadeda perprasti terorizmo reiškinio, nes faktiškai ištrina bet kokią ribą tarp terorizmo ir partizaninio karo ar terorizmo ir politinių perversmų.
Terorizmo istorija
Pirmoji organizacija, daugelio istorikų laikoma teroristine, yra Sikarijai, siautėję Judėjoje (Jeruzalėje) pirmajame amžiuje po Kristaus. Jų pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio “sicco” – durklas. Radikalusis Zealotų, vienos iš keturių pagrindinių judėjų religinių grupių, sparnas Sikarijai kovoje su romėnais naudojo metodus, kurie šiais laikais būtų pavadinti tipiniais terorizmo pavyzdžiais.
Turgaus aikštėse, susirinkimuose ar piligrimystės metu Sikarijų po apsiaustais slepiamų durklų aukomis tapdavo ne tik romėnai ar jų pakalikai, bet ir niekuo dėti praeiviai. Tokių, dažnai atsitiktinių žmonių, žudynių tikslas buvo kelti visuotinę baimę ir skleisti nepasitikėjimą romėnų valdžia.
Pirmoji radikalių islamistų grupė, taikiusi teroristinius metodus, buvo Karijitai – viena iš daugelio sektų, nepripažinusių kalifo Ali, vieno iš ankstyvųjų islamo lyderių ir Mahometo pusbrolio, valdžios. Šią sektą iš kitų skyrė žiaurūs veiklos metodai: naujokų krikštynos, kai kiekvienas naujas narys turėjo perpjauti gerklę vienam belaisviui, bei parodomosios religinės žmogžudystės, kai žudomi būdavo ne tik vyrai, bet ir jų žmonos bei vaikai.
Viena garsiausių iš terorizmu kaltinamų grupių yra mistiškieji Hašišinai (dar vadinami Asasinais) net keletą šimtmečių (VIII–XI a.) terorizavę Irano bei Sirijos valdovus preciziškomis politinėmis žmogžudystėmis. Šiuo metu žodis „asasinas“ yra tapęs bendriniu žodžiu, reiškiančiu žudiką.
Vis dėlto nepaisant pavienių istorinių pavyzdžių terorizmas, kaip priemonė siekiant politinių tikslų, išpopuliarėjo tik XIX amžiuje.
Rusijos caras Aleksandras II 1881 m. buvo nužudytas teroristinio akto metu, kurį įvykdė grupelė revoliucionierių, pasivadinusių “Narodnaja volia” (narodovolcais). Susprogdinus savos gamybos granatą žuvo arba buvo mirtinai sužaloti ne tik caras Aleksandras II bei lydėję asmenys, bet ir pats žudikas, todėl šį aktą galima pavadinti savižudžio aktu.
Po 20 metų anarchistų grupelė nužudė tuometį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Williamą B. McKinley. Abu šiuos nusikaltimus jungia tai, kad valstybių vadovus nužudė lenkai.
Pirmojo pasaulinio karo pretekstu taip pat tapo teroristinis aktas. Jaunų anarchistų grupelė, pasivadinusi „Jaunoji Bosnija“, padedama kitų slaptų nacionalistinių jėgų, 1914 metais nužudė Austrijos Vengrijos, tuo menu valdžiusios Bosniją ir Hercogoviną, sosto įpėdinį Franzą Ferdinandą. Po kelių dienų Austrijai Vengrijai paskelbus karą į jį įsijungė vis daugiau šalių - konfliktas greitai peraugo į Pirmąjį pasaulinį karą.
Ne naujiena sprogdinimai ir Niujorke. 1920 m. Volstrito viduryje buvo susprogdintas vežimas, pilnas sprogmenų ir plieno nuolaužų. Išpuolio metu žuvo 33 atsitiktiniai praeiviai, dar 400 buvo sužeisti. Išpuoliu buvo įtarta viena radikali anarchistų organizacija, tačiau jos kaltės įrodyti nepavyko.
Terorizmas ir Lietuva
Anot karo istoriko dr. Valdo Rakučio, kalbėti apie terorizmą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje būtų tiesiog klaidinantis sąvokų pritempinėjimas. Nors tam tikri veiksmai šiuo metu būtų laikomi terorizmu, LDK laikais tai buvo įprasti partizaninio pobūdžio karo ar kovos dėl valdžios elementai.
Anot V.Rakučio, vienas artimiausių terorizmui įvykių LDK istorijoje yra 1771 m. lapkričio 3 d. Baro konfederacijos maršalkos Mykolo Paco sutikimu įvykdytas LDK didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio pagrobimas.
Baro konfederacija, kurios vadais buvo Juozapas Sapiega, Mykolas Kazimieras Oginskis ir Karolis Stanislovas Radvila, Žečpospolitos vadovą paleido, jį nelaisvėje išlaikę 3 savaites. Du pagrobėjai po teismo nukirsdinti 1773 m. už pasikėsinimą nužudyti karalių.
Istorikas pabrėžia, kad nors yra terorizmo požymių, Baro konfederacijos negalima vadinti teroristine organizacija, kadangi tokių veiksmų juos imtis paskatino ne konkrečios grobimų taktikos pasirinkimas, o asmeninė neapykanta Stanislovui Augustui Poniatovskiui.
Keičiantis epochoms, keičiasi ir Lietuva. Anot istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus, nors tarpukariu Lietuvoje neveikė nė viena organizacija, kurią būtų galima laikyti teroristine, tačiau gyveno su teroristinėmis organizacijomis susiję žmonės, o kai kurios politinės jėgos nevengė terorizmo savo veikloje.
Trečiajame ir ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje veikusi komunistų partija savo veikloje nevengė ir teroristinių priemonių, o kompartijos laikraščiai gilinosi į terorizmo teoriją.
Anot A. Kasparavičiaus, 1920 m. birželį – rugpjūtį vykstant Sovietų Rusijos ir Lenkijos karui Lietuvoje buvo sukurtas komisaro Karolio Požėlos teroristinių organizacijų tinklas su centru Kaune. Šis tinklas planavo išpuolį, kurio metu turėjo būti išžudytas Lietuvos kariuomenės štabas ir ministrai, užimtos, o jei nepavyktų - susprogdintos ministerijos. Panašų išpuolį komunistų partija planavo ir 1926 m. gruodį, tuoj po karinio perversmo, kurį įvykdė kariškiai.
Ne ką mažiau įdomios yra ir Lietuvos oficialių institucijų sąsajos su teroristinėmis organizacijomis. Anot A.Kasparavičiaus, Lietuvos Politinė žvalgyba, Šaulių sąjunga, Kariuomenės generalinio štabo II skyrius (kontržvalgyba) nevengdavo kontakto su teroristinėmis organizacijomis. Šios institucijos finansiškai ir politiškai rėmė Ukrainos nacionalistų organizaciją (UNO) – teroristinės pakraipos Ukrainos išsivadavimo judėjimo dalyvę – veikusią prieš lenkų administraciją vakarų Ukrainoje.
Istorikas pabrėžia, jog parama šiai organizacijai nebuvo oficiali valstybės politika, o pavienių radikalesnių asmenybių iniciatyvos, tačiau to turbūt būtų užtekę Lietuvą, kartu su kitomis UNO rėmėjomis Vokietija bei Čekija įrašyti į terorizmą remiančių valstybių sąrašą.
Nacionalistinis terorizmas
Partizaninių judėjimų lyderiai, tokie kaip kinas Mao Dzedungas, vietnamietis Ho Chi Minas ar kubietis Fidelis Castro žudė civilius ir kėlė baimę šalyje vykdydami perversmus. Jie taip pat buvo vadinami teroristais tol, kol netapo nugalėtojais.
Nieko bendro su islamu neturėjo ir įvykiai Palestinoje po Antrojo pasaulinio karo. Žydų grupės „Stern“ ir „Irgun Zvai Leumi“, siekdamos Izraelio įkūrimo, sprogdino viešbučius, valdžios atstovus ir civilius.
Tuo metu Palestiną valdžiusi Didžioji Britanija šiuos išpuolius vadino terorizmu ir vykdė aktyvią antiteroristinę kampaniją. Su šiomis teroristinėmis organizacijomis susiję asmenys tapo nepriklausomo Izraelio lyderiais, pavyzdžiui, iš Lietuvos kilęs Menachimas Beginas.
Airijos Respublikos armija, baskų separatistai ar Palestiniečių organizacija “Hamas” – tai tik pačios žymiausios teroristinės grupės, kurioms dar nepavyko pasiekti pergalės. Šios teroristinės organizacijos dažnai yra remiamos platesnių išsivadavimo judėjimų.
Prie nacionalizmo įkvėptų teroristinių judėjimų galima priskirti čėčėnų kovotojus ir turbūt daugelį šiuo metu Irake veikiančių grupių. Nacionalistinis terorizmas turbūt yra artimiausias partizaniniam karui, kai nacionaliniai judėjimai, negalėdami tradicinėmis priemonėmis pasipriešinti okupantams, imasi kraštutinės-teroristinės taktikos.
Kitos terorizmo formos
Religinis terorizmas būdingiausiais savo kilme giminingoms judaizmo, krikščionybės ir islamo religijoms, iš kurių pirmauja musulmonai. Paaiškinti, kodėl kitos tradicinės religijos rečiau tampa terorizmo įkvėpimo šaltinių, turbūt geriau galėtų paaiškinti religijotyrininkai, tačiau galima daryti prielaidą, jog tai lemia mažesnis kitų religijų politiškumas bei polinkis į radikalizmą.
Be religijos ir nacionalizmo, terorizmą dažnai įkvepia ir politinės ideologijos, iš kurių išsiskiria į religiją pretendavęs marksizmas. Iš marksizmą gynusių teroristinių organizacijų viena garsiausių buvo “raudonosios brigados”, aktyviai veikusios XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. Nors Vakaruose marksizmas jau beveik nieko nebeįkvepia kovai, ši ideologija išliko gyva Pietryčių Azijoje bei Pietų Amerikoje. Tuose regionuose iki šiol veikia ir marksistinės teroristų organizacijos.
Toliau veikia ir etninio ar rasinio pobūdžio teroristinės grupės, propaguojančios tautų ar rasių grynumą, antikomunistinės, anarchistinės teroristinės grupės. Pastaruosius ketverius dešimtmečius populiarėja ekologinio terorizmo formos. Tarp žymiausių ekologinio terorizmo grupių – Gyvūnų išlaisvinimo frontas ir Žemės išlaisvinimo frontas.
Terorizmą išpopuliarino ir vis tobulėjančios masinio informavimo priemonės. Tapęs matomu visame pasaulyje terorizmas tapo daug baisesnis ir veiksmingesnis. Išpuolis, ankščiau galėjęs išgąsdinti miestą ar valstybę, dabar išgąsdina visą pasaulį, o baimė ir yra tikrasis teroristų ginklas. Reikia susitaikyti su tuo, kad į politikų ir popžvaigždžių elitą papildė naujos “žvaigždės” – teroristai.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Tokią demokratinės visuomenės poziciją dažnai stiprina ir didžiųjų Vakarų valstybių valdžia, po kiekvieno įvykdyto teroristinio akto įtariamuoju paskelbianti kiekvieną kilusį iš Artimųjų Rytų.
Nors žodis „terorizmas“ tapo kasdiene sąvoka, dažnas nesuvokia jos turinio ir sieja tik su musulmonų ekstremistų vykdomais išpuoliais. Oficialiai žodynuose terorizmas apibrėžiamas kaip prieš valdžią nukreipta politinio smurto forma, kurios tikslas sukurti baimės atmosferą ir taip priversti valdžią įgyvendinti teroristų tikslus.
Teroristiniu aktu galima vadinti bet kurį smurtinį nusikaltimą, kuriuo siekiama politinių tikslų. Vis dėlto, toks terorizmo supratimas nepadeda perprasti terorizmo reiškinio, nes faktiškai ištrina bet kokią ribą tarp terorizmo ir partizaninio karo ar terorizmo ir politinių perversmų.
Terorizmo istorija
Pirmoji organizacija, daugelio istorikų laikoma teroristine, yra Sikarijai, siautėję Judėjoje (Jeruzalėje) pirmajame amžiuje po Kristaus. Jų pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio “sicco” – durklas. Radikalusis Zealotų, vienos iš keturių pagrindinių judėjų religinių grupių, sparnas Sikarijai kovoje su romėnais naudojo metodus, kurie šiais laikais būtų pavadinti tipiniais terorizmo pavyzdžiais.
Turgaus aikštėse, susirinkimuose ar piligrimystės metu Sikarijų po apsiaustais slepiamų durklų aukomis tapdavo ne tik romėnai ar jų pakalikai, bet ir niekuo dėti praeiviai. Tokių, dažnai atsitiktinių žmonių, žudynių tikslas buvo kelti visuotinę baimę ir skleisti nepasitikėjimą romėnų valdžia.
Pirmoji radikalių islamistų grupė, taikiusi teroristinius metodus, buvo Karijitai – viena iš daugelio sektų, nepripažinusių kalifo Ali, vieno iš ankstyvųjų islamo lyderių ir Mahometo pusbrolio, valdžios. Šią sektą iš kitų skyrė žiaurūs veiklos metodai: naujokų krikštynos, kai kiekvienas naujas narys turėjo perpjauti gerklę vienam belaisviui, bei parodomosios religinės žmogžudystės, kai žudomi būdavo ne tik vyrai, bet ir jų žmonos bei vaikai.
Viena garsiausių iš terorizmu kaltinamų grupių yra mistiškieji Hašišinai (dar vadinami Asasinais) net keletą šimtmečių (VIII–XI a.) terorizavę Irano bei Sirijos valdovus preciziškomis politinėmis žmogžudystėmis. Šiuo metu žodis „asasinas“ yra tapęs bendriniu žodžiu, reiškiančiu žudiką.
Vis dėlto nepaisant pavienių istorinių pavyzdžių terorizmas, kaip priemonė siekiant politinių tikslų, išpopuliarėjo tik XIX amžiuje.
Rusijos caras Aleksandras II 1881 m. buvo nužudytas teroristinio akto metu, kurį įvykdė grupelė revoliucionierių, pasivadinusių “Narodnaja volia” (narodovolcais). Susprogdinus savos gamybos granatą žuvo arba buvo mirtinai sužaloti ne tik caras Aleksandras II bei lydėję asmenys, bet ir pats žudikas, todėl šį aktą galima pavadinti savižudžio aktu.
Po 20 metų anarchistų grupelė nužudė tuometį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Williamą B. McKinley. Abu šiuos nusikaltimus jungia tai, kad valstybių vadovus nužudė lenkai.
Pirmojo pasaulinio karo pretekstu taip pat tapo teroristinis aktas. Jaunų anarchistų grupelė, pasivadinusi „Jaunoji Bosnija“, padedama kitų slaptų nacionalistinių jėgų, 1914 metais nužudė Austrijos Vengrijos, tuo menu valdžiusios Bosniją ir Hercogoviną, sosto įpėdinį Franzą Ferdinandą. Po kelių dienų Austrijai Vengrijai paskelbus karą į jį įsijungė vis daugiau šalių - konfliktas greitai peraugo į Pirmąjį pasaulinį karą.
Ne naujiena sprogdinimai ir Niujorke. 1920 m. Volstrito viduryje buvo susprogdintas vežimas, pilnas sprogmenų ir plieno nuolaužų. Išpuolio metu žuvo 33 atsitiktiniai praeiviai, dar 400 buvo sužeisti. Išpuoliu buvo įtarta viena radikali anarchistų organizacija, tačiau jos kaltės įrodyti nepavyko.
Terorizmas ir Lietuva
Anot karo istoriko dr. Valdo Rakučio, kalbėti apie terorizmą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje būtų tiesiog klaidinantis sąvokų pritempinėjimas. Nors tam tikri veiksmai šiuo metu būtų laikomi terorizmu, LDK laikais tai buvo įprasti partizaninio pobūdžio karo ar kovos dėl valdžios elementai.
Anot V.Rakučio, vienas artimiausių terorizmui įvykių LDK istorijoje yra 1771 m. lapkričio 3 d. Baro konfederacijos maršalkos Mykolo Paco sutikimu įvykdytas LDK didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio pagrobimas.
Baro konfederacija, kurios vadais buvo Juozapas Sapiega, Mykolas Kazimieras Oginskis ir Karolis Stanislovas Radvila, Žečpospolitos vadovą paleido, jį nelaisvėje išlaikę 3 savaites. Du pagrobėjai po teismo nukirsdinti 1773 m. už pasikėsinimą nužudyti karalių.
Istorikas pabrėžia, kad nors yra terorizmo požymių, Baro konfederacijos negalima vadinti teroristine organizacija, kadangi tokių veiksmų juos imtis paskatino ne konkrečios grobimų taktikos pasirinkimas, o asmeninė neapykanta Stanislovui Augustui Poniatovskiui.
Keičiantis epochoms, keičiasi ir Lietuva. Anot istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus, nors tarpukariu Lietuvoje neveikė nė viena organizacija, kurią būtų galima laikyti teroristine, tačiau gyveno su teroristinėmis organizacijomis susiję žmonės, o kai kurios politinės jėgos nevengė terorizmo savo veikloje.
Trečiajame ir ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje veikusi komunistų partija savo veikloje nevengė ir teroristinių priemonių, o kompartijos laikraščiai gilinosi į terorizmo teoriją.
Anot A. Kasparavičiaus, 1920 m. birželį – rugpjūtį vykstant Sovietų Rusijos ir Lenkijos karui Lietuvoje buvo sukurtas komisaro Karolio Požėlos teroristinių organizacijų tinklas su centru Kaune. Šis tinklas planavo išpuolį, kurio metu turėjo būti išžudytas Lietuvos kariuomenės štabas ir ministrai, užimtos, o jei nepavyktų - susprogdintos ministerijos. Panašų išpuolį komunistų partija planavo ir 1926 m. gruodį, tuoj po karinio perversmo, kurį įvykdė kariškiai.
Ne ką mažiau įdomios yra ir Lietuvos oficialių institucijų sąsajos su teroristinėmis organizacijomis. Anot A.Kasparavičiaus, Lietuvos Politinė žvalgyba, Šaulių sąjunga, Kariuomenės generalinio štabo II skyrius (kontržvalgyba) nevengdavo kontakto su teroristinėmis organizacijomis. Šios institucijos finansiškai ir politiškai rėmė Ukrainos nacionalistų organizaciją (UNO) – teroristinės pakraipos Ukrainos išsivadavimo judėjimo dalyvę – veikusią prieš lenkų administraciją vakarų Ukrainoje.
Istorikas pabrėžia, jog parama šiai organizacijai nebuvo oficiali valstybės politika, o pavienių radikalesnių asmenybių iniciatyvos, tačiau to turbūt būtų užtekę Lietuvą, kartu su kitomis UNO rėmėjomis Vokietija bei Čekija įrašyti į terorizmą remiančių valstybių sąrašą.
Nacionalistinis terorizmas
Partizaninių judėjimų lyderiai, tokie kaip kinas Mao Dzedungas, vietnamietis Ho Chi Minas ar kubietis Fidelis Castro žudė civilius ir kėlė baimę šalyje vykdydami perversmus. Jie taip pat buvo vadinami teroristais tol, kol netapo nugalėtojais.
Nieko bendro su islamu neturėjo ir įvykiai Palestinoje po Antrojo pasaulinio karo. Žydų grupės „Stern“ ir „Irgun Zvai Leumi“, siekdamos Izraelio įkūrimo, sprogdino viešbučius, valdžios atstovus ir civilius.
Tuo metu Palestiną valdžiusi Didžioji Britanija šiuos išpuolius vadino terorizmu ir vykdė aktyvią antiteroristinę kampaniją. Su šiomis teroristinėmis organizacijomis susiję asmenys tapo nepriklausomo Izraelio lyderiais, pavyzdžiui, iš Lietuvos kilęs Menachimas Beginas.
Airijos Respublikos armija, baskų separatistai ar Palestiniečių organizacija “Hamas” – tai tik pačios žymiausios teroristinės grupės, kurioms dar nepavyko pasiekti pergalės. Šios teroristinės organizacijos dažnai yra remiamos platesnių išsivadavimo judėjimų.
Prie nacionalizmo įkvėptų teroristinių judėjimų galima priskirti čėčėnų kovotojus ir turbūt daugelį šiuo metu Irake veikiančių grupių. Nacionalistinis terorizmas turbūt yra artimiausias partizaniniam karui, kai nacionaliniai judėjimai, negalėdami tradicinėmis priemonėmis pasipriešinti okupantams, imasi kraštutinės-teroristinės taktikos.
Kitos terorizmo formos
Religinis terorizmas būdingiausiais savo kilme giminingoms judaizmo, krikščionybės ir islamo religijoms, iš kurių pirmauja musulmonai. Paaiškinti, kodėl kitos tradicinės religijos rečiau tampa terorizmo įkvėpimo šaltinių, turbūt geriau galėtų paaiškinti religijotyrininkai, tačiau galima daryti prielaidą, jog tai lemia mažesnis kitų religijų politiškumas bei polinkis į radikalizmą.
Be religijos ir nacionalizmo, terorizmą dažnai įkvepia ir politinės ideologijos, iš kurių išsiskiria į religiją pretendavęs marksizmas. Iš marksizmą gynusių teroristinių organizacijų viena garsiausių buvo “raudonosios brigados”, aktyviai veikusios XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. Nors Vakaruose marksizmas jau beveik nieko nebeįkvepia kovai, ši ideologija išliko gyva Pietryčių Azijoje bei Pietų Amerikoje. Tuose regionuose iki šiol veikia ir marksistinės teroristų organizacijos.
Toliau veikia ir etninio ar rasinio pobūdžio teroristinės grupės, propaguojančios tautų ar rasių grynumą, antikomunistinės, anarchistinės teroristinės grupės. Pastaruosius ketverius dešimtmečius populiarėja ekologinio terorizmo formos. Tarp žymiausių ekologinio terorizmo grupių – Gyvūnų išlaisvinimo frontas ir Žemės išlaisvinimo frontas.
Terorizmą išpopuliarino ir vis tobulėjančios masinio informavimo priemonės. Tapęs matomu visame pasaulyje terorizmas tapo daug baisesnis ir veiksmingesnis. Išpuolis, ankščiau galėjęs išgąsdinti miestą ar valstybę, dabar išgąsdina visą pasaulį, o baimė ir yra tikrasis teroristų ginklas. Reikia susitaikyti su tuo, kad į politikų ir popžvaigždžių elitą papildė naujos “žvaigždės” – teroristai.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
Subscribe to:
Posts (Atom)