Šiuo metu Lietuvoje savivaldybių tarybos renkamos pagal proporcinę rinkimų sistemą, kai mandatai paskirstomi partijų sąrašams. Į savivaldybių tarybas patenka partijų, peržengusių 4 proc. barjerą, atstovai.
Esamos rinkimų tvarkos trūkumai
Nors proporcinė rinkimų sistema veikia daugelyje pasaulio šalių ir nesukelia neigiamų efektų, Lietuvoje atsiranda problema dėl skirtingų Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų tvarkų atsirandančios asimetrijos.
Toks mišrios ir proporcinės sistemų derinys, koks yra Lietuvoje, sukuria situaciją, kai vietos savivalda tampa daug sunkiau prieinama piliečiams nei centrinė valdžia.
Pirmoji problema - varžoma teisė kandidatuoti į tarybos narius. Seimo rinkimuose vienmandatėje apygardoje kandidatuoti gali kiekvienas Lietuvos pilietis, atitinkantis formalius kriterijus ir surinkęs nustatytą kiekį jį remiančių rinkėjų parašų, tuo tarpu savivaldybių tarybų rinkimuose, kiekvienas norintis varžytis rinkimuose turi tapti partijos nariu, ar bent jau būti įrašytas į vienos partijų sąrašą t.y. pritarti partijos programai.
Antroji problema – silpnas tarybos narių ryšys su rinkėjais. Seimo nariai, išrinkti vienmandatėse rinkimų apygardose, privalo susitikinėti su rinkėjais, jie yra atskaitingi konkrečios teritorijos gyventojams, o daugelis tarybų narių žmonėms nepasiekiami.
Galimi sprendimai
Pirmąją problemą galima spręsti trimis būdais. Pirmasis variantas, jau siūlytas politologų, yra sudaryti vieną nepartinių sąrašą, kuriame varžytųsi save išsikėlę piliečiai. Nors toks būdas ir užtikrintų nepartiniams galimybę išsikelti save, bet politiškai nekorektiškas – taip sudarant sąrašą, jame gali atsidurti aršūs politiniai oponentai, o miestiečiams balsuojant tik už vieną sąrašo narį, į tarybą galėtų patekti gal net visas sąrašas.
Antrasis galimas sprendimas, jau veikia praktikoje. Estijoje po teismo išaiškinimo, jog draudimas nepartiniam kandidatuoti į savivaldybių tarybas prieštarauja konstitucijai, buvo leista registruoti sąrašus, kuriame tėra vienas žmogus.
Nors toks sprendimas iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškas, yra ir jo trūkumų. Rinkimuose dalyvaujant, pvz., 6 partijoms ir vienam vienasmeniui sąrašui, yra įmanoma tokia situacija, kai vieno asmens sąrašas, gauna 70 proc. rinkėjų balsų, viena partija 13 proc., o kitos gauna mažiau nei 4 proc. Kadangi vienasmenis sąrašas gauna tik vieną vietą taryboje, o partijos gavusios mažiau nei 4 proc. vietų taryboje negauna, taryboje absoliučią daugumą gautų partija, gavusi tik 13 proc. rinkėjų pasitikėjimą. Didėjant nepriklausomų kandidatų ir partijų skaičiui tokia tikimybė didėja. Trečioji alternatyva - mišrios rinkimų sistemos pritaikymas savivaldybių tarybų rinkimuose. Nors ši sistema taip pat turi trūkumų, ji - sprendimas siekiant leisti piliečiams aktyviau dalyvauti savivaldoje.
Mišrios sistemos efektai
Svarbiausias neigiamas efektas atsiranda dėl poreikio kiekvieną savivaldybę suskirstyti į panašaus rinkėjų skaičiaus vienmandates rinkimų apygardas. Toks apygardų skirstymas žinoma visiškai neatitiktų egzistuojančių seniūnijų ribų. Antrasis trūkumas - didesnis tokios sistemos pažeidžiamumas korupcinėmis priemonėmis, bet šio efekto būtų galima išvengti griežtinant rinkimų finansų kontrolę.
Galima išskirti ir vieną neutralų efektą, kurį tikrai sąlygos rinkimų sistemos keitimas. Sumažintas pagal proporcinę rinkimų sistemą renkamų tarybos narių skaičius padidins patekimo į tarybą slenkstį. Toks pat jis liks tik didžiausiose (Vilniuje) savivaldybėse, kur renkamas 51 savivaldybė tarybos narys. Mažiausiose savivaldybėse slenkstis barjeras padidėss nuo 4 iki 8 procentų.
Tai žinoma nėra naudinga mažoms partijoms, ypač neturinčioms stiprių regioninių lyderių, tačiau naudinga didžiosioms partijoms.
Nors mišri rinkimų sistemą ir nereformuos savivaldos iš principo, bei neišspręs daugelio savivaldos problemų, tačiau pagerins komunikaciją tarp gyventojų ir pirmosios grandies valdžios. Tai gali tapti geru pagrindu tolesnei savivaldos reformai.
Įtaka institucijoms ir partinei sistemai
Teiginys, jog leidus piliečiams patiems išsikelti savo kandidatūras vietos tarybų rinkimuose, jie pakeis partijas, nepagrįstas. Praktika rodo, jog piliečiai nėra linkę balsuoti už pavienius kandidatus, todėl nepartiniai kandidatai, patenkantys į savivaldybių tarybas, būtų greičiau išimtis, o ne taisyklė. Priešingai, nauja tvarka padidintų konkurenciją tarp partijų.
Kitų šalių rinkimų praktika rodo, jog mišri sistema lemia dvipartinę, o proporcinė sistema – daugiapartinę partinę sistemą. Taigi proporcinės rinkimų sistemos pakeitimas mišria lemtų smulkių partijų pasitraukimą iš partinės sistemos.
Maža to, kadangi ir vienmandatėse rinkimų apygardose, ir daugiamandatėje apygardoje daugiausia šansų turėtų didžiausią rinkėjų pasitikėjimą turinčios partijos, galima tikėtis stabilesnės daugumos ir siauresnių koalicijų savivaldybių tarybose. Po kurio laiko partijų atstovavimas regionuose turėtų supanašėti su nacionaliniu lygmeniu, iškiltų kelios didžiausią pasitikėjimą turinčios partijos.
Naudingiausias rinkimų sistemos keitimas būtų didžiosioms partijoms, ypač populiariausioms -konservatorių ir socialdemokratų. Mažesnėms parlamentinėms partijoms reali nauda priklausytų nuo jų sugebėjimo mobilizuotis. Mažoms partijoms, gaunančioms tik 1-2 mandatus savivaldybių tarybose, rinkimų tvarkos pakeitimas gali būti politinės mirties nuosprendis.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
No comments:
Post a Comment