Apie didelius pokyčius Kinijoje. Pasirodo, komunistų raštus populiarumu gerokai lenkia vakarietiška literatūra, knyga „Seksas ir miestas”– itin populiari. Nišą randa net Johnas Rawlsas.
„Knygų namas” – didžiausias Kinijos knygynas, įsikūręs septynių aukštų pastate Beijinge. Jame galima rasti per 250 tūkst. pavadinimų knygų. Šį knygyną kasdien aplanko 40 tūkst. bibliofilų. Populiarumu šis gigantas varžosi su „Knygų miestu”, siūlančiu 230 tūkst. skirtingų knygų.
Knygynai, sulaukiantys nemažai lankytojų, skatina kurti ambicingus plėtros planus: pasirengimo 2008 metų Beijingo olimpinėms žaidynėms planuose atsirado „Knygų miesto” plėtros projektas, kurį įgyvendinus dvigubai išaugęs knygynas galės aptarnauti 200 tūkstančių (tiek gyventojų gyvena Klaipėdoje) klientų kasdien.
Pasirinkti galima nuo bestselerio „Da Vinčio kodas”, garsiosios Atkinso dietos, visame pasaulyje žinomų Hillary ar Billo Clintonų autobiografijų ar garsiosios „Monikos istorijos” iki mažai žinomų Amerikos rašytojų, kurių knygų sunku būtų gauti netgi JAV knygynuose.
Nors ir gana populiarūs, vertimai iš užsienio kalbų sudaro tik menką dalį didelėje Kinijos knygų rinkoje. Tik 6 proc. iš 2003 metais išleistų 190 391 knygų (110 812 iš jų naujos) buvo vertimai. Vadovėlių pardavimai sudaro beveik pusę rinkos apyvartos. „Knygų mieste” vien anglų kalbos vadovėliams bei kitoms šios kalbos mokymosi priemonėms yra skirtas visas aukštas. Tokį susidomėjimą anglų kalba lėmė rugsėjo 11–osios įvykiai, artėjanti 2008 metų olimpiada bei nuolat populiarėjanti užsienio spauda. Maža to, 120 mln. Kinijos pradinukų privalomai mokomi anglų kalbos.
Dar vienas knygų giganto išskirtinumas – tai prie įėjimo į parduotuvę kabantis raudonas plakatas, raginantis palaikyti Komunistų partijos narių pažangų mąstymą. Nepaisant visko, tai vyriausybės valdomas knygynas. Nors net 80 proc. iš 72 tūkstančių Kinijos knygų pardavėjų yra privatūs, nacionalizuoti gigantai užima net du trečdalius rinkos. „Knygų mieste”, kaip ir visuose valstybiniuose knygynuose, nemažai vietos skirta Komunistų partijos traktatams, tačiau jie yra ignoruojami pirkėjų. Pastarieji mieliau buriasi prie verslo literatūros ar bestselerių, tokių kaip „Seksas ir miestas”.
Liberalizuojama knygų rinka yra tik vienas iš keleto pavyzdžių, atskleidžiančių vykstančius pokyčius Kinijoje.
Ilgai buvusi izoliuota nuo išorinio pasaulio šalis „įsiurbia” milžinišką informacijos srautą. Didelė profesinių žinių paklausa atskleidžia technokratijos, būdingos Pietryčių Azijai, formavimąsi. Vis dėlto negalima nesidžiaugti, jog Kinijoje sau nišą randa ne tik vadovėliai ar Vakarų pop- kultūros produktai, bet ir Johno Rawlso (Džono Rolso) „Teisingumo teorija”.
Tapdama Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) nare, Kinija įsipareigojo liberalizuoti savo ekonomiką. Ne išimtis buvo ir knygų, laikraščių bei žurnalų leidybos rinka. Šią rinką Kinija pradėjo liberalizuoti tik tapusi PPO nare. Iš pat pradžių buvo liberalizuotas spaudos sektorius bei leistos ribotos užsienio kapitalo investicijos į leidybos įmones. 2004 metų pabaigoje užsienio investuotojams buvo leista be apribojimų steigti leidybos bei platinimo įmones. Pastaroji reformų pakopa – knygų importo, kurį vis dar kontroliuoja vyriausybė, liberalizavimas – turėtų būti baigta iki 2007 metų pabaigos.
2003 metais Kinijos knygų rinka, turinti 5,6 milijardo dolerių apyvartą, buvo penkta pagal dydį pasaulyje (JAV 23,4 milijardo). Vieno Kinijos gyventojo vidutinės lėšos, skiriamos knygoms, buvo 3,87 dolerio (JAV – 94 doleriai). Vis dėlto akivaizdu, kad ši rinka tik įsibėgėja: kasmet apyvarta išauga 300 milijonų dolerių, tuo tarpu vidutinė knygos kaina yra kiek daugiau nei du doleriai.
Laukinė rinka
Didžiausia problema Kinijos knygų rinkoje yra piratavimas. Kinijoje masiškai kopijuojamos knygos, kaip ir kita intelektinė nuosavybė, parduodama ne tik vidaus rinkoje, bet seniai tapo ir eksporto preke. Manoma, jog kasmet dėl piratavimo Kinijos leidėjai netenka maždaug 24–36 mln. dolerių pelno.
Vis dėlto pastaruoju metu matyti pokyčių ir šioje srityje. Vis dažniau užsienio kompanijos apgina savo teises. Per pastaruosius dvejus metus Kinijos vyriausybė konfiskavo daugiau nei 43 milijonus kopijų piratinių knygų. Prieš keletą mėnesių žymus Kinijos novelistas buvo pripažintas kaltu dėl plagijavimo, o kitas kinų autorius laimėjo bylą prieš vieną interneto portalą, kuris neteisėtai platino jo kūrinius. Teismo sprendimas buvo motyvuotas būtent intelektinės nuosavybės teisių gynimu.
Kliūčių apėjimas
Nepaisant liberalių reformų, Kinijos vyriausybė vis dar išlaikė knygų importo ribojimus. Taip pat valstybė kontroliuoja ir Tarptautinio standarto knygų numerius (International Standard Book Numbers arba ISBN) – kodus, kurie leidžia atpažinti knygas, skirtas prekybai. Be šių kodų galima prekiauti tik Komunistų partijos traktatais bei sankcionuotais religiniais tekstais.
Tokia valstybės kontrolė apeinama šiame ekonomikos sektoriuje tarp daugiau nei 30 tūkst. leidėjų išvešėjusioje juodojoje rinkoje. Jie dažnai elgiasi kaip spekuliantai: suradę antraštę ir nusipirkę teises, parduoda jas valstybės valdomam leidėjui, kuris už mokestį, svyruojantį nuo 1 250 iki 2 500 dolerių, suteikia ISBN kodą, o tada išleidžia knygą, turinčią jau valstybės cenzūros leidimą. Maža to, kai kurie leidėjai tuos pačius ISBN kodus naudoja keletui skirtingų knygų.
Tokia atvirai nelegali sistema yra tik iš dalies toleruojama. Oficialiai prekyba ISBN kodais yra draudžiama. Pastaruoju metu oficialūs pareigūnai pabrėžia, kad reikia apriboti privačių leidėjų, kartais pavadinamų net „piktybiniais navikais”, veiklą.
Nepaisant draudimų, prekyba užsienio autorių kūrinių teisėmis nuolat intensyvėja: nuo 1995 iki 2003 metų buvo nupirktos 58 077 licencijos (parduotos tik 5 362).
Straipsnis publikuotas Atgimime.
No comments:
Post a Comment