Ekonomistas-eretikas arba ką meluoja ekonomikos profesoriai

Ekonomika didžiuojasi esanti pati moksliškiausia iš socialinių mokslų. Vis dėlto, pasiūlos ir paklausos kreivės nevisada sugena paaiškinti procesus, vykstančius mažėjančiame pasaulyje. Štai keletas tikrovės faktų, verčiančių ekonomistus išlįsti iš ekonominio mąstymo dėžės ir persvarstyti savo argumentus.

Aukštas produktyvumas ir žemas nedarbas yra gerai mums visiems

Ortodoksinis požiūris: Ekonomikos teorija negarantuoja ryšio tarp produktyvumo ir atlyginimų, tačiau daugelis ekonomistų teigia, kad produktyvumo paskatintas ekonomikos augimas galiausiai padidins kiekvieno "pyragą". Northwestern Universiteto profesorius Robertas J. Gordonas iliustravo šį požiūrį puikia metafora: "produktyvumas yra sėkla, iš kurios išauga nacionalinio gyvenimo standarto gėlės".

Eretiški faktai: Nepaisant 6 metų stabilaus ekonomikos augimo su vidutiniu 5 proc. nedarbo lygiu vidutinio JAV darbininko gyvenimas tikrai nepagerėjo. Nuo 2001 viduriniosios klasės amerikiečių darbo užmokesčiai krito 4 proc., nepaisant to, kad produktyvumo lygis tuo pačiu periodu išaugo net 15 procentų.

Moralas: Ekonomistai vis dar krapšto savo galvas. Kai kurie darbo ekonomikos ekspertai dėl to kaltina imigraciją. Daugiau naujai atvykusių JAV gyventojų dabar turi aukštą kvalifikaciją, todėl, anot ekonomistų, vietiniai darbininkai nebėra apsaugoti nuo pigios konkurencijos. Kiti ekonomistai aiškina, kad nuo tada, kai Rusija, Kinija ir Indija prisijungė prie laisvos rinkos, pasaulinė inžinierių ir mokslininkų pasiūla smarkai išaugo, dėl ko padidėjo spaudimas mažinti atlyginimus. Kita vertus, anot Petersono tarptautinės ekonomikos instituto tyrėjų (Peterson Institute for International Economics), dėl globalizacijos JAV gauna papildomai apie vieną milijardą dolerių pajamų kasmet, arba apytiksliai 9000 dolerių kiekvienam namų ūkiui. Globalizacijos skeptikai, nepaisant to, teigia, kad šie pinigai taip ir nepasiekia žmonių kišenių.

Ekonomikos augimas yra sudėtingas be efektyvios bankų sistemos bei įtvirtintos privačios nuosavybės

Ortodoksinis požiūris: Ekonomikos augimas reikalauja funkcionuojančios bankų sistemos, užtikrintų nuosavybės teisių ir kuo mažesnio valstybės kišimosi į ekonomiką.

Eretiški faktai: Vienas žodis - Kinija. Šio Azijos milžino vidaus produktas išaugo šešis kartus nuo 1984 iki 2004 metų, o nuo 2005 metų augo stulbinančiu tempu, vidutiniškai po 9 proc. per metus. Tuo tarpu tinkama privačios nuosavybės apsauga buvo įtvirtinta tik 2007 metais priimtame Kinijos nuosavybės įstatyme. Maža to, ekspertai ligi šiol Kinijos bankų sistemą laiko nestabilia, nepaisant spartaus augimo įvedus sugriežtintą reguliavimą 2002 metais. Daugelis ekonomistų sutaria, kad būtent valstybė vaidino svarbiausia rolę pažadinant "Kinijos drakoną". Kinijos miestų ir miestelių valdomos įmonės - įdomus mišinys - privačios ir valstybinės iniciatyvos - buvo svarbiausi Kinijos ekonominio Renesanso dalyviai. Nors egzistuoja ribotas priėjimas prie bankų kreditų, privatus Kinijos sektorius taip pat klesti.

Moralas: Augimas gali prasidėti net tada, kai rinkos institucijos, ekonomistų dažnai laikomos svarbiausiomis, nėra visiškai funkcionuojančios. Ar Kinijos augimas tęsis? Niekas negali garantuoti, tačiau daugelis analitikų mano, kad milžiniškos, nelanksčios valstybės valdomos įmonės tuoj pasieks savo galimybių ribas. Šios institucijos, užtikrinusios ekonomikos augimą be aiškaus nuosavybės teisių reguliavimo, gali tapti stagnacijos priežastimi.

Euras niekada neveiks

Ortodoksinis požiūris: Kai 1992 metais 12 Europos valstybių vadovai Maastrichte, Olandijoje, pranešė apie vieningą Europos valiutą, jie buvo išjuokti daugelio ekonomistų. Istorija, rašė Nobelio premijos laimėtojas Miltonas Friedmanas žurnale "Wall Street Journal" 1995 metais, nuolat parodo, kad fiksuoti valiutos kursai tarp grupės didelių šalių su nepriklausomomis politinėmis ir ekonominėmis sistemomis yra tiesiog prasta mintis.

Eretiški faktai: 2002 metų sausį įžengė euras į pasaulinę sceną ir trylikos Europos šalių pinigines. Po penkių metų jis vis dar gyvas ir sveikas bei stipresnis nei JAV doleris. Ir nors tokiųos šalys, kaip Italija, kurioje politikai vis dar norėtų paskatinti eksportą devalvuojant seną gerą lirą, nuolatos niurna, niekas rimtai nesvarsto grįžimo prie atskirų nacionalinių valiutų.

Moralas: Žinoma, kritikai buvo teisūs. Vienas dydis netinka visiems, o europiečiai nuolat ginčijasi, kokios monetarinės politikos turėtų imtis centrinis bankas. Tačiau kritikai nepastebėjo vieno svarbaus aspekto. Euro įvedimo motyvas nebuvo tik ekonominis, bet ir politinis. Tad bent jau kolkas Euro politinis projektas yra neabejotinai sėkmingas.

Kapitalas privalo visada judėti laisvai

Ortodoksinis požiūris: Viskas nuolat keičiasi. Iškart po II pasaulinio karo kurta tarptautinė finansų struktūra numatė, kad vyriausybės ir tarptautinės organizacijos galės daryti įtaką pinigų judėjimui. Tačiau po 1950 metų laisvo kapitalo judėjimo šalininkai paėmė viršų ir pagal taip vadinamą "Vašingtono konsensusą", JAV Iždo departamentas bei Tarptautinis valiutos fondas besivystančioms šalims siūlo panaikinti apribojimus laisvam tarptautinio kapitalo judėjimui.

Eretiški faktai: Azijos finansų krizė. Ji prasidėjo 1996 metais, kai sprogus nekilnojamojo turto kainų burbului Tailande buvo devalvuota vietinė valiuta batas. Netrukus infekcija išplito į kaimynines Malaizijos, Indonezijos ir Pietų Korėjos ekonomikas. Kapitalo atsitraukimas sukėlė skaudžią recesiją daugelyje Rytų Azijos šalių. Tik Kinija ir Taivanis, kurie išlaikė griežtą kapitalo judėjimo kontrolę, ištvėrė krizę be nuostolių. Malaizija įvedė kapitalo kontrolę 1998 metais, siekdama šiuo paskutinės minutės sprendimu išvengti blogiausio.

Moralas: Nors nėra nusistovėjusios nuomonėes dėl šio sėkmingo Malaizijos eksperimento, Azijos finasų krizė buvo tarsi šaltas dušas laisvo kapitalo judėjimo šalininkams. Daugelis ekonomistų sutaria, kad leisti pinigams judėti yra gerai, tačiau tik tada, kai veikia efektyvios reguliuojančios institucijos.

Japonija, o gal Kinija, taps dominuojančia jėga pasaulio ekonomikoje

Ortodoksinis požiūris: Japonijos iškilimas išpranašavo JAV ekonomikos nuosmukį. Devinto dešimtmečio viduryje daugelis ekonomistų, stebėdami Japonijos ekonomikos sėkmę - teigiamą einamosios sąskaitos balansą, augantį eksportą (ypač automobilių pramonės) bei stiprią valiutą - pranašavo liūdnas pasekmes dėdei Semui. Vakarų analitikai gąsdino dėl JAV einamosios sąskaitos disbalanso, apverkė JAV darbininkų tingumą bei gyrė efektyvią Japonijos darbo etiką.

Eretiški faktai: Jau 2007, o JAV vis dar yra didžiausia kapitalistinė ekonomika pasaulyje, su Bendruoju vidaus produktu beveik tris kart didesniu nei Japonijos - antros didžiausios pasaulio ekonomikos. Tiesa, Japonijos automobilių pramonė išliko kylančia žviagžde - vos prieš kelis mėnesius Toyota aplenkė General Motors, buvusį didžiausią automobilių gamintoją pasaulyje. Visgi, Japonijos ekonomika išgyvena ne pačius geriausius laikus: po penkiolikos metų stagnacijos, vis pasikartojančios defliacijos ir rekordinio nedarbo, buvęs Azijos tigras dar tik bando vėl įsibėgėti.

Moralas: Potvynis pakelia visus laivus. Jei Japonija neišstūmė dėdės Semo iš verslo, turbūt to nepadarys ir Kinija. Kiekvienas naujas Kinijos pramonės darbininkas yra kartu ir naujas vartotojas tarptautinėje rinkoje. Maža to, ilguoju laikotarpiu augant atlyginimams Kinijos bendrovės praras savo konkurencinį pranašumą.

FP