Stagfliacija vs. infliacija - sunkus centrinių bankų pasirinkimas

Pasaulio ekonomika išgyveno keletą labai gerų metų: spartus ekonomikos augimas lėmė pasiskirstymo tarp besivystančių ir išsivysčiusių šalių susiaurėjimą. Itin įspūdingai pasirodė Kinija ir Indija, kurių BVP augo atitinkamai po 11,1 proc. ir 9,7 proc, o 2006 m. ir 11,5 proc. ir 8,9 proc. 2007 m. Netgi Afrika po ilgo laiko parodė gerus rezultatus – 2006 ir 2007 m. ekonominis augimas viršijo 5 proc.

Gerovės kilimą lėmė trys pagrindiniai veiksniai. Pirma, milžiniškos investicijos į Kinijos ekonomiką, tame tarpe ir į mokslą bei technologijas, paskatino milžinišką produktyvumo augimą ir pavertė Kiniją defliacijos eksportuotoja. Antra, JAV pasinaudojo palankia situacija ir sumažino palūkanų normą iki rekordinio lygio, kas paskolas būstui įsigyti padarė prieinamas visiems, kurie nėra prijungti prie dirbtinio gyvybės palaikymo aparato, ir taip paskatino nekilnojamojo turto burbulą. Galiausiai, darbininkai visame pasaulyje susitaikė su mažesniu realiu atlyginimu ir mažesne sukuriamo BVP dalimi, vis daugiau gamybos perkeliant į besivystančias šalis. Ši schema puikiai veikė, bet...

...atėjo infliacijos metas?

2007 metų pabaigoje daugelis pasaulio ekonomikų susidūrė su infliacija. JAV metinis kainų pokytis buvo 4,1 proc. (1,5 proc. punkto didesnis nei 2006), Euro zonoje – 3,1 proc., o Kinijoje 6,9 proc., daugiausiai per 11 metų. "Goldman Sachs" duomenimis pasaulinė infliacija lapkritį pasiekė 4,8 proc. - 2 proc. punktais daugiau nei prieš metus. Nors istoriniame kontekste tokie infliacijos tempai tikrai nėra dideli, dar niekada istorijoje ji nebuvo toks masinis fenomenas. Vis dažniau prisimenami ir 1970 m., kai naftos kainų šokas sukėlė infliaciją keletoje šalių bei recesiją kitose, kur vyriausybės pakėlė palūkanų normas, kovodamos su kylančiomis kainomis. Keletas šalių susidūrė su baisiausiu šių dviejų procesų junginiu - stagfliacija.

Ilgą laiką globalizacija buvo defliacinis fenomenas. Vis daugiau gamybos perkeliant į Kiniją ir kitas besivystančias šalis, buvo galima pasiūlyti vis daugiau ir vis pigesnių prekių. Dėl to daugelyje pramonės sričių kainos krito. Tačiau Kinijos defliacinis efektas pasaulinei prekybai mažėja. Nors augantys kinų atlyginimai vis dar auga lėčiau nei produktyvumas (t.y. pasiūlos spaudimas mažinti pramonės produkcijos kainas vis dar išlieka), vartojimo ir gamybos augimas Kinijoje, visa tai Indijoje ir kitose sparčiai augančiose šalyse jau stumtelėjo į viršų žaliavų ir maisto produktų kainas. Su biodegalų populiarėjimu, maisto ir energijos rinkos tapo susijusios. Kartu su augančia paklausa aukštesnių pajamų šalyse, tačiau dėl klimato šiltėjimo pasikeitusių orų mažėjančios pasiūlos, ateitis žada dar aukštesnes maisto kainas - mirtina grėsmė besivystančioms šalims.

Kovos su infliacija paradoksas

Viena didžiausių klaidų, kokią galima padaryti šioje situacijoje, yra sprendimas kovoti su infliacija. Kadangi infliacija savo esme yra monetarinis fenomenas, kovoti su ja daugelyje demokratinių valstybių yra patikėta centriniams bankams – monetarinės politikos vykdytojams. Esant pasiūlos spaudimui kainoms, bankas siekia pabranginti pinigus didindamas bazinę palūkanų normą ir taip mažindamas vartojimą bei skatindamas taupymą.

Tačiau dabartinė infliacija daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių (JAV, ES) nėra sukelta vidinės paklausos augimo. Dėl to monetarinės institucijos, reaguodamos į augantį infliacinį spaudimą, privalo suprasti, kad didžioji jo dalis yra importuojama ir nėra išaugusios vidaus paklausos rezultatas. Priešingu atveju nusprendę kovoti su infliacija didindamos bazines palūkanų normas, jos turi pasiruošti blogiausiam – stagfliacijai. Jei centriniai bankai pasuks šiuo keliu, jie neabejotinai sustabdys infliaciją, tačiau milžiniška, prarastų darbo vietų, pajamų ir netgi namų sąskaita.

Kai Amerikos FED jau ėmėsi ryžtingų veiksmų rekordiniu dydžiu mažindamas palūkanų normą, Europos centrinis bankas stoviniuoja atsidūręs šizofreniškoje situacijoje. Kadangi ECB svarbiausias tikslas yra palaikyti kainų stabilumą, jis faktiškai atsiduria padėtyje be išeities. Mažindamas palūkanų normą ir taip spartindamas ekonomikos augimą, paskatintų ir kainų augimą, kas reiškia elgimąsi priešinga linkme savo tikslui. Kita vertus, sprendimas didinti palūkanų normą, būtų stiprus smūgis ir taip vos augančiai Europos ekonomikai, o jo įtaka dėl importo kylančioms kainoms būtų minimali. Turint omenyje šiuos aspektus, ECB "stoviniavimas", ženkliai nekeičiant palūkanų normos, yra visiškai paaiškinamas.